„The End of Suburbia“: filmo peržiūra ir diskusija

Kviečiu visus savo virtualius skaitytojus šį ketvirtadienį, vasario 23 d., apsilankyti VDA architektūros studentų susivienijimo „Archplatforma“ organizuojamoje dokumentinio filmo „The End of Suburbia: Oil Depletion and The Collapse of The American Dream“ peržiūroje ir pabendrauti gyvai, nes manęs paprašė pristatyti ir pakomentuoti šį filmą (man pačiam labai patinkantį) bei pamoderuoti diskusiją po peržiūros. Ačiū architektams, kad pakvietė atidaryti savo kino vakarų ciklą. Įvairių su architektūra vienaip ar kitaip susijusių filmų peržiūros vyks kiekvieną ketvirtadienį, turėtų būti įdomu pakankamai plačiam ratui žmonių.

Visa informacija apie šio ketvirtadienio renginį čia.

Iki greito!

Praeities vaiduoklis šiandieninėje muzikoje

„Roxy Music“ singlo „Angel Eyes“ viršelio fragmentas

Surašiau savo fragmentiškas įžvalgas apie šiandieninę indie popmuziką ir jos efemeriškus nostalgiškus ryšius su 60-aisiais – 80-aisiais. Iš esmės šis reiškinys reikalautų visos mokslinės studijos, bet kol kas pakaks ir tiek.

„Šiandieninę popkultūrą apibrėžia trys dalykai: nostalgija, keistenybių kultas ir vaiduokliškumas. Tai labiausiai atsispindi popmuzikoje – tačiau ne tiek MTV dinozaurų šlageriuose, kiek toje nepriklausomoje kūryboje, kuri sėkmingai balansuoja ant pop ir indie ribos. Beveik viskas, ko šiandien daugiausiai klausosi „intelektualus jaunimas“, skamba taip, lyg būtų sukurta bent prieš kelis dešimtmečius ir atsitiktinai aptikta kokioje nors muzikinių ar kitokių keistenybių krautuvėje. Tačiau šis pirmas įspūdis, aišku, apgaulingas. Jei bandytume rasti tikslų šiandieninio nostalgiško skambesio atitikmenį praeityje – pavyzdžiui, devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kuriame gimė dauguma tų, kurie klausosi šios muzikos, – neišvengiamai susidurtume su problema: to laikmečio muzika neskamba visiškai taip pat, kaip tie šiuolaikiniai garsai, apie kuriuos kalbu. Bet kai ir vėl bandome klausytis pastarųjų, neapleidžia jausmas, kad kažkas iš tų laikų juose vis dėlto yra. Tai ne kopija ir ne citata (praeities garsų citavimas arba semplavimas buvo 90-ųjų ir naujojo tūkstantmečio pradžios šokių muzikos mėgstamiausias metodas); greičiau tai yra pėdsakas, miglotas prisiminimas, vaiduoklis.“

Visą tekstą skaitykite čia. Ten pat rasite ir daug audio/video pavyzdžių.

Vilniaus andergraundo atgimimas?

Simono Rupšio nuotrauka iš renginio „Constellation“ „Kablyje“

Jei jums įdomu, kas mane džiugino Vilniaus/Lietuvos muzikinėje scenoje 2011-aisiais, galite paskaityti tekstą apie tai čia.

Komiksų epopėja tęsiasi

Šiandien Prancūzų kultūros centre VšĮ  „Kitokia grafika“ pristatė žymaus Marjane Satrapi grafinio romano „Persepolis“ vertimą, išleistą „Kitų knygų“. Džiugu, kad Lietuvoje pagaliau atsiranda būtent tokio formato komiksai lietuvių kalba (dėja, kol kas tik vertimai, bet jei „Kitokia grafika“ toliau eis būtent šia kryptimi, galbūt atsiras ir visiškai vietinių analogiškų produktų).

Pristatymą lydėjo diskusija tema „Ar komiksai taps kultūros dalimi Lietuvoje?“. Jos metu nuskambėjo jau pažįstama mintis (kuri beveik manifestiškai dubliuojama ir ant pačios knygos viršelio), kad Lietuvos kultūrinėje sąmonėje jau egzistuoja (ar galėtų egzistuoti) priešprieša tarp „vaikiškų“ komiksų (kaip nerimtos formos, su kuria žodį „komiksai“ sieja dauguma žmonių) ir „suaugusių“ komiksų (kaip rimtos formos, kuri yra žinoma ir prieinama gana siauram ratui). Manau, kad šiandien Lietuvos kontekste aktualesnė kita priešprieša – tarp „momentinių“ humoristinių komiksų (kurie dominuoja internete – tarp populiariausių galima paminėti užsienietiškus „virusinius“ „Rage Comics“ ar „Cyanide and Happiness“ bei lietuvišką Miglės Anušauskaitės „I Have No Teeth“) ir stambios apimties grafinių romanų ar novelių (kuriuos kol kas Lietuvoje skaito mažai, nekalbant apie rašymą – ypač postmodernistinius amerikiečių kūrinius). Jei pirmi yra labai lakoniški ir apžaidžia kokią nors absurdišką ar juokingą situaciją, antri kuria daugiasluoksnį pasakojimą, kuris sutalpina daug daugiau socialinės, kultūrinės ir politinės kritikos elementų. Abu formatai yra kultūriškai svarbūs ir reikalingi, tačiau antras Lietuvoje akivaizdžiai pralošia. Apie grafinius romanus yra kalbama, bet jie nėra kuriami. Galbūt lietuviai tiesiog neturi tiek kantrybės, kad sukurtų tokį pasakojimą? Ar galbūt neranda jam siužeto? Bet juk lietuviška fantasmagoriška realybė yra tiesiog tokių siužetų generatorius. Štai rusai sukūrė fantasmagorišką internetinį komiksą apie Putiną. Neabejoju, kad be jokio apčiuopiamo biudžeto. Jei kas nors panašaus atsiras ir pas mus, tada komiksai galbūt ir taps viešosios (o ne privačios, kaip yra dabar) kultūros dalimi.

Tuo pačiu prisiminiau savo senesnį tekstą apie komiksų kultūrą Lietuvoje, rašytą vienam periodiniam leidiniui. Perpublikuosiu čia – galbūt kas nors neskaitė. Per tą laiką, kuris praėjo po šio teksto parašymo, lietuviškoje kūryboje praktiškai niekas nepasikeitė, tačiau norisi tikėti, kad bent jau daugiau žmonių sužinojo apie socialiai kritišką komiksų srovę (kad ir dėka tos pačios „Kitokios grafikos“ Vilniuje atidarytos komiksų skaityklos). Tiesa, pasikeitė mano nuomonė dėl potencialių lietuviškų grafinių romanų autorių.

* * *

Šiuolaikinis menas – eksportuojama ideologija

Anay Mann. „Ravi, Amaar and Imran, New Delhi“, 2004

Vakar buvau šiuolaikinio Indijos meno parodos „Pokyčių karta“ atidaryme ŠMC. Paroda kažkuo labai priminė ten jau rodytas šiuolaikinės Afrikos fotografios ir šiuolaikinio baltarusių meno parodas. Pirmiausia tuo, kad daugelis visose trijose parodose darbų atrodo kaip prastesnės „vakarietiško“ šiuolaikinio meno kopijos (ne turinio, bet formos prasme). Jaučiasi, kad menininkai apsilankė Vakarų Europos valstybėse arba JAV, pamatė, kaip turi atrodyti šiuolaikinis menas arba šiuolaikinė fotografija, ir sėkmingai pritaikė šiuos receptus savo šalių meno „virtuvėje“. Todėl, pavyzdžiui, šiuolaikinio Indijos meno darbuose (konkrečiai fotografijoje) matome skandinavišką arba prancūzišką estetiką, ir taip toliau. Formos labai matytos ir gerai pažįstamos, tik ne iki galo „konceptualizuotos“, greičiau bandymai padaryti „taip pat, kaip jie“. O kažko, kas būtų išaugę „iš apačios“, kažkokių visiškai savitų formų ir praktikų, beveik nėra. Matyt, menininkai šiuose pasaulo regionuose mąsto taip: jei nori daryt šiuolaikinį meną, turi daryti kaip vakariečiai. Todėl priėjau išvadą, kad šiuolaikinis menas šiuo metu atlieka eksportuojamos ideologijos vaidmenį. Panašiai kaip „eksportuojama demokratija“ politinėje plotmėje. Galbūt todėl į tokias „egzotiškas“ parodas ateina ženkliai mažiau žmonių, nei į vakariečių menininkų – maždaug, kam žiūrėti į prastesnę kopiją, jei galima pažiūrėti originalą? Ir nemanau, kad tai yra latentinio šovinizmo ar kolonializmo apraiška. Tiesiog taip yra.

Tiesa, dar pastebėjau, kad nepaprastai daug žmonių ateina į su sovietmečiu susijusių parodų atidarymus. Nors ir deklaruojamas noras kuo greičiau tą sovietmetį pamiršti, bet kažkokia keista nostalgija išlieka. Tikriausiai dar ne visos sąskaitos suvestos.

„Visi mes širdyje esame vaikai“

Štai kokia žinia:

„Pirmadienio vakarą Vilniaus galerijoje „Meno niša“ žinoma Lietuvos menininkė Nomeda Marčėnaitė pristatė savo knygą „Lėlė“, kurioje pasakojama liūdnos penkiametės mergaitės gyvenimo istorija. Nomeda prisipažino, kad knygos personažą kūrė remdamasi savo pačios gyvenimo patirtimi, todėl ji tokia panaši į pačią knygos autorę.“ (Visas naujienos tekstas)

Pastaruoju metu vis labiau pastebima tendencija, kad viešas gyvenimas sukasi aplink vaikus. Žiniasklaida mirga pranešimais apie tai, kaip įvairios įžymybės gimdo atžalas, galvoja jiems vardus, arba rašo knygas vaikams. Socialiniuose tinkluose jaunųjų mamų ir tėvelių publikuojamos mielos vaikų nuotraukos sulaukia susižavėjimo bangų. „Indie“ popmuzika taip pat vis labiau infantilėja (prisiminkit CocoRosie ir t.t.). Lakoniškai pakomentuosiu šią tendenciją trumpa citata iš puikios psichoanalizės teoretiko Mladeno Dolaro knygos A Voice and Nothing More. Čia jis kalba apie Kafkos apsakymą „Šuns ieškojimai“ (Forschungen eines Hundes).

But the young dog is at the very opposite end of this; he decides that “there are more important things than childhood”. This is one of Kafka’s great sentences, it should be taken as a motto, or indeed as a most serious political slogan. A political slogan in our time of a general infantilization of social life, starting with the infantilization of infants, a time which loves to take the despicable opposite line: that we are all children in our hearts, and that this is our most precious possession, something we should hold on to.

Keista karta keistose vietose

Robertas Narkus ir Milda Zabarauskaitė, iš ciklo „I Spent 7 Years in My Uncle's Home as a Servant“

Naują tinklaraštį dera pradėti savotišku manifestu. Todėl kaip pirmą savo įrašą čia publikuoju tekstą „Keista karta keistose vietose“, parašytą Talino fotografijos mėnesio metu pristatytos Vytauto Michelkevičiaus kuruotos parodos „Generation of the Place: Image, Memory and Fiction in the Baltics“ katalogui, kuris turėtų greitai pasirodyti. Šis tekstas yra dar vienas mano bandymas apibrėžti savąją kartą (anksčiau jau mėginome tai padaryti su Tomu Čiučeliu, tačiau pajutau, kad kažkas vis dar liko neišsakyta). Galerija su tekste minimais darbais – teksto apačioje.

Update: katalogo sudarytojo pageidavimu pilnas straipsnio tekstas bus paslėptas iki katalogo išleidimo.

Tikriausiai kiekviena fin de siècle karta yra pasmerkta būti keista ir itin problemiška. Prisiminkime kad ir „prarastąją kartą“ – XIX a. pabaigoje gimusius, Pirmojo pasaulinio karo metais subrendusius ir jam pasibaigus Vakarų civilizacija nusivylusius Amerikos ir Europos intelektualus (Ernestą Hemingway’ų, F. Scottą Fitzgeraldą, Erichą Maria Remarką ir kitus). Nežinau, ar galima mano kartą – gimusią tarp praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigos ir devintojo dešimtmečio vidurio, augusią paskutiniuoju sovietinės epochos dešimtmečiu, brendusią pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu ir naujojo tūkstantmečio pradžioje galutinai pasiruošusią „didžiajam gyvenimui“, o praėjus dar dešimčiai metų – turinčią jau gana solidų patirties bagažą – pavadinti prarastąja, bet mes irgi spėjome daug kuo nusivilti. Tačiau spėjome ir atrasti nemažai dalykų, kurie priklauso tik mums, nes mes geriausiai juos suprantame. Tad mes nuolat dreifuojame tarp nepasitenkinimo ir mėgavimosi, kaip ir tarp daugybės kitų dalykų – namų ir užsienio, sėslumo ir klajojimo, lokalumo ir globalumo, didmiesčio ir provincijos, idealizmo ir nihilizmo, dalyvavimo ir saviizoliacijos, filosofijos ir vakarėlių, šventės ir kasdienybės, rimtumo ir nerūpestingumo, asketizmo ir hedonizmo, pagarbos autoritetams ir nepasitikėjimo jais, sovietinės vaikystės ir vakarietiškos dabarties (ar ateities?). Mūsų gyvenimo patirtis, lūžiai, suformavę daugiau ar mažiau kolektyvinę mūsų tapatybę, išmokė mus, kad niekada negalima visiems laikams prisirišti prie vienos pozicijos, mąstysenos ar ideologijos, nes viskas keičiasi ir praeina, bet reikia kuo daugiau pasiimti iš to, kas yra dabar, ir kuo kruopščiau ištyrinėti savo gyvenamą vietą ir realybę. „Niekas nėra savaime suprantama ir nekintama“ – štai tikrasis mūsų kartos devizas. Apie šitą nevienareikšmišką santykį su realybe ar, tiksliau, padėtį realybėje ir norėčiau parašyti, kad mano keistos kartos portretas būtų bent kiek aiškesnis.