Kviečiu visus savo virtualius skaitytojus šį ketvirtadienį, vasario 23 d., apsilankyti VDA architektūros studentų susivienijimo „Archplatforma“ organizuojamoje dokumentinio filmo „The End of Suburbia: Oil Depletion and The Collapse of The American Dream“ peržiūroje ir pabendrauti gyvai, nes manęs paprašė pristatyti ir pakomentuoti šį filmą (man pačiam labai patinkantį) bei pamoderuoti diskusiją po peržiūros. Ačiū architektams, kad pakvietė atidaryti savo kino vakarų ciklą. Įvairių su architektūra vienaip ar kitaip susijusių filmų peržiūros vyks kiekvieną ketvirtadienį, turėtų būti įdomu pakankamai plačiam ratui žmonių.

Visa informacija apie šio ketvirtadienio renginį čia.

Iki greito!

„Roxy Music“ singlo „Angel Eyes“ viršelio fragmentas

Surašiau savo fragmentiškas įžvalgas apie šiandieninę indie popmuziką ir jos efemeriškus nostalgiškus ryšius su 60-aisiais – 80-aisiais. Iš esmės šis reiškinys reikalautų visos mokslinės studijos, bet kol kas pakaks ir tiek.

„Šiandieninę popkultūrą apibrėžia trys dalykai: nostalgija, keistenybių kultas ir vaiduokliškumas. Tai labiausiai atsispindi popmuzikoje – tačiau ne tiek MTV dinozaurų šlageriuose, kiek toje nepriklausomoje kūryboje, kuri sėkmingai balansuoja ant pop ir indie ribos. Beveik viskas, ko šiandien daugiausiai klausosi „intelektualus jaunimas“, skamba taip, lyg būtų sukurta bent prieš kelis dešimtmečius ir atsitiktinai aptikta kokioje nors muzikinių ar kitokių keistenybių krautuvėje. Tačiau šis pirmas įspūdis, aišku, apgaulingas. Jei bandytume rasti tikslų šiandieninio nostalgiško skambesio atitikmenį praeityje – pavyzdžiui, devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kuriame gimė dauguma tų, kurie klausosi šios muzikos, – neišvengiamai susidurtume su problema: to laikmečio muzika neskamba visiškai taip pat, kaip tie šiuolaikiniai garsai, apie kuriuos kalbu. Bet kai ir vėl bandome klausytis pastarųjų, neapleidžia jausmas, kad kažkas iš tų laikų juose vis dėlto yra. Tai ne kopija ir ne citata (praeities garsų citavimas arba semplavimas buvo 90-ųjų ir naujojo tūkstantmečio pradžios šokių muzikos mėgstamiausias metodas); greičiau tai yra pėdsakas, miglotas prisiminimas, vaiduoklis.“

Visą tekstą skaitykite čia. Ten pat rasite ir daug audio/video pavyzdžių.

Simono Rupšio nuotrauka iš renginio „Constellation“ „Kablyje“

Jei jums įdomu, kas mane džiugino Vilniaus/Lietuvos muzikinėje scenoje 2011-aisiais, galite paskaityti tekstą apie tai čia.

Šiandien Prancūzų kultūros centre VšĮ  „Kitokia grafika“ pristatė žymaus Marjane Satrapi grafinio romano „Persepolis“ vertimą, išleistą „Kitų knygų“. Džiugu, kad Lietuvoje pagaliau atsiranda būtent tokio formato komiksai lietuvių kalba (dėja, kol kas tik vertimai, bet jei „Kitokia grafika“ toliau eis būtent šia kryptimi, galbūt atsiras ir visiškai vietinių analogiškų produktų).

Pristatymą lydėjo diskusija tema „Ar komiksai taps kultūros dalimi Lietuvoje?“. Jos metu nuskambėjo jau pažįstama mintis (kuri beveik manifestiškai dubliuojama ir ant pačios knygos viršelio), kad Lietuvos kultūrinėje sąmonėje jau egzistuoja (ar galėtų egzistuoti) priešprieša tarp „vaikiškų“ komiksų (kaip nerimtos formos, su kuria žodį „komiksai“ sieja dauguma žmonių) ir „suaugusių“ komiksų (kaip rimtos formos, kuri yra žinoma ir prieinama gana siauram ratui). Manau, kad šiandien Lietuvos kontekste aktualesnė kita priešprieša – tarp „momentinių“ humoristinių komiksų (kurie dominuoja internete – tarp populiariausių galima paminėti užsienietiškus „virusinius“ „Rage Comics“ ar „Cyanide and Happiness“ bei lietuvišką Miglės Anušauskaitės „I Have No Teeth“) ir stambios apimties grafinių romanų ar novelių (kuriuos kol kas Lietuvoje skaito mažai, nekalbant apie rašymą – ypač postmodernistinius amerikiečių kūrinius). Jei pirmi yra labai lakoniški ir apžaidžia kokią nors absurdišką ar juokingą situaciją, antri kuria daugiasluoksnį pasakojimą, kuris sutalpina daug daugiau socialinės, kultūrinės ir politinės kritikos elementų. Abu formatai yra kultūriškai svarbūs ir reikalingi, tačiau antras Lietuvoje akivaizdžiai pralošia. Apie grafinius romanus yra kalbama, bet jie nėra kuriami. Galbūt lietuviai tiesiog neturi tiek kantrybės, kad sukurtų tokį pasakojimą? Ar galbūt neranda jam siužeto? Bet juk lietuviška fantasmagoriška realybė yra tiesiog tokių siužetų generatorius. Štai rusai sukūrė fantasmagorišką internetinį komiksą apie Putiną. Neabejoju, kad be jokio apčiuopiamo biudžeto. Jei kas nors panašaus atsiras ir pas mus, tada komiksai galbūt ir taps viešosios (o ne privačios, kaip yra dabar) kultūros dalimi.

Tuo pačiu prisiminiau savo senesnį tekstą apie komiksų kultūrą Lietuvoje, rašytą vienam periodiniam leidiniui. Perpublikuosiu čia – galbūt kas nors neskaitė. Per tą laiką, kuris praėjo po šio teksto parašymo, lietuviškoje kūryboje praktiškai niekas nepasikeitė, tačiau norisi tikėti, kad bent jau daugiau žmonių sužinojo apie socialiai kritišką komiksų srovę (kad ir dėka tos pačios „Kitokios grafikos“ Vilniuje atidarytos komiksų skaityklos). Tiesa, pasikeitė mano nuomonė dėl potencialių lietuviškų grafinių romanų autorių.

* * *

Skirta subrendusiam skaitytojui

Ar pastebėjot, kad daugelis žmonių beveik vienu metu staiga susidomėjo komiksais kaip meno forma ir kultūriniu reiškiniu? Kalbu ne apie japonų manga, o pirmiausia apie tai, ką anglakalbiai vadina graphic novel – grafinis romanas. Graphic novel, ypač Amerikoje, dažniausiai yra į vieną knygą kietu viršeliu surinkta viena užbaigta populiari komiksų serija, prieš tai leista atskirų kasmėnesinių „epizodų“ pavidalu (neretai kelis metus). Kažką panašaus – tradiciškai, su įspūdingu vėlavimu – jau bandoma daryti ir Lietuvoje. Bet apie tai vėliau.

Svarbiausias komiksų suaugusiems (turinio sudėtingumo, o ne x-rated klasifikacijos prasme) bruožas yra jų dviprasmiška pozicija kitų kultūros reiškinių atžvilgiu. Grafinis romanas yra kažkas tarp romano ir filmo. Nei tekstui, nei atvaizdui nėra suteikiama pirmenybė – vienodai svarbūs yra abu. Būtent todėl prie konkrečios komiksų serijos dirba mažiausiai du menininkai – teksto (scenarijaus) autorius ir piešėjas (dailininkas). Tarp šitų žmonių jau yra tikrų žvaigždžių – pavyzdžiui, Robertas Crumbas arba Danielas Clowesas. Geras grafinis romanas gali būti ne mažiau „gilus“, nei filosofijos knyga – tačiau tuo pat metu gali lengvai aprėpti daug platesnį kultūrinių ir socialinių reiškinių spektrą ir pateikti visą šį daugiasluoksnį turinį lengvai „suvirškinamu“ pavidalu. Iš tiesų, gerai sukurpto grafinio romano skaitymas labai primena įtraukiančio filmo žiūrėjimą – tik komikso atveju „žiūrovas“ pats diktuoja kadrų kaitos greitį.

Taip pat sunku nustatyti (amerikietiško) grafinio romano vietą „magnetiniame lauke“ tarp pop- ir kontrkultūros polių. Jo forma yra apgaulinga. Dažnas rašto kultūros fundamentalistas iki šiol mano, kad komiksų žanras yra tik pigi pramogų atmaina, skirta paaugliams ir infantiliems arba „tikros“ kultūros neragavusiems suaugusiems. Tačiau vėliau paaiškėja, jog toks skeptikas komiksus įsivaizduoja tik kaip kietas „kovines“ serijas apie superherojus, iksmenus ir kitus golemus. Tuo tarpu šiuolaikinės komiksų suaugusiems serijos gali būti galingu socialinės kritikos instrumentu – kaip, pavyzdžiui, jau minėto Danielo Cloweso kultinė tamsiai ironiška nykių priemiesčių gyvenimo kronika Ghost World arba Warreno Elliso distopinė fantazija Transmetropolitan. Komiksus galima suvokti ir kaip šiuolaikinio meno formą – jų logiką vienaip ar kitaip savo kūriniuose naudoja vis daugiau menininkų. Neatmetu galimybės, kad komiksai gali tapti palankia terpe netgi kultūros teorijos plėtojimui.

Stipriausias vardas kultūriškai ir antropologiškai vertingų grafinių romanų rinkoje yra „Vertigo“. Ne vienas iš po šiuo ženklu leidžiamų komiksų ir grafinių romanų tapo žanro klasika. Kiekvieno jų viršelį puošia priminimas „Skirta subrendusiam skaitytojui“. Nemažai „Vertigo“ komiksų yra fantastinės ar siaubo tematikos, tačiau absoliuti dauguma serijų šią formą naudoja tam, kad kalbėtų apie visiems mums, šiandien gyvenantiems, pažįstamą „amžiną dabartį“ su jos informacijos tvanu, distopiniais scenarijais, šešėlinėmis zonomis, makabriška kasdienybe ir politiniu absurdu. Pavyzdžiui, Transmetropolitan pasakoja apie didmiesčio realybe nusivylusio ir ciniško gonzo žurnalisto (kurio prototipas, be abejo, yra Hunteris S. Thompsonas) nuotykius zombifikuotame ateities Niujorke, kurį nesunku įsivaizduoti jau poryt. Labai ilgai leistoje serijoje Fables seniai pažįstami pasakų ir legendų personažai, tamsių jėgų išvyti iš savo „tėvonijos“, yra priversti gyventi izoliuotame Manheteno kvartale ir įkūnija ne mažiau atpažįstamus socialinius tipažus – valdininkus, žavingus prasilošusius aristokratus, smulkius nusikaltelius ir mafijos šulus. House of Mystery materializuoja mūsų vidines baimes keistuose svečių namuose tarp besiribojančių realybių, iš kurių neįmanoma ištrūkti, ir kur (amžini) lankytojai susimoka už gėrimus ir maistą pasakodami savo istorijas.

Kas mane labiausiai žavi „Vertigo“ išleistuose grafiniuose romanuose? Tai, kad jie yra radikaliai politiškai nekorektiški, kandūs, ironiški, ir tuo pačiu demonstruoja, kaip su pakankamai trumpų tekstų/dialogų ir detalių, turtingos paletės vaizdų pagalba galima gerai papasakoti istorija, kurioje turinio pagal krūvį bus ne mažiau, nei gana storame grynai tekstiniame romane. Į „Vertigo“ komiksus yra įdėta daug darbo, tačiau estetinė pusė juose nėra pervertinama; svarbiausia yra kažkas, kas slypi tarp teksto ir vaizdo – pati kinematografinė pasakojimo logika.

Ar turime analogų Lietuvoje? Deja, deja. „Bet juk teksto pradžioje užsiminei, kad atsiranda panašių iniciatyvų,“ – priminsite man jūs. Tikrai, yra žmonių, kurie užsimojo į „grafinės novelės“ (ne grafinio romano) žanrą. Šiemet buvo išleistas net pirmas „šiuolaikinių Lietuvos iliustratorių grafinių novelių leidinio“, kuris vadinasi „Medus“, numeris – matyt, bus ir daugiau. Atvirai sakant, netikėtai aptikęs internete „Medaus“ tinklaraštį, iš kurio galima parsisiųsti ir visą pirmąjį numerį skaitmeniniu formatu, apsidžiaugiau: gal pagaliau? Tačiau kai peržiūrėjau pirmo blyno turinį, supratau, kad greičiausiai autorius sužavėjo pati „grafinės novelės“ sąvoka, o kokia yra jos esmė, jie dar nelabai suprato.

Pasakysiu dar tiksliau: kaip ir dažnai nutinka Lietuvoje, daro ne tie, kurie turėtų. Grafines noveles turėtų kurti ne dizaineriai, ne reklamos iliustratoriai ir ne pradedantys rašytojai ar poetai. „Medaus“ kolektyvas yra, kaip sakoma, „faina kūrybinga chebra“. Tačiau šiame žaidime šito neužtenka, todėl jų kūriniams trūksta „smarvės“. Trūksta problemiškumo ir tikros istorijos, nesumeluoto obsceniškumo ir skausmingų/piktinančių/lauk iš šalies varančių nūdienos aktualijų atspindžių. Kai politinis gyvenimas virto „Muppet Show“, virš pusės šalies gyventojų galvų pakibo didelis PSD, o kita pusė skaito rožinį, kad išvarytų velnią iš tautą prispaudusių homoseksualų, nekaltų estetizuotų etiudų piešimas neatrodo geriausias būdas išnaudoti kūrybinius resursus.

Tiesą sakant, manau, kad komiksai „subrendusiam skaitytojui“ gali kritikuoti esamą situaciją daug efektyviau nei spauda ar šiuolaikinio meno projektai. Išvysti lietuvišką „Pietų parką“ (vietoj Algio Greitai „litofcų“) kol kas, matyt, neverta tikėtis, bet dėl gerų komiksų serijų ar grafinių romanų pasirodymo tikimybės esu nusiteikęs kur kas optimistiškiau. Lietuvoje tokius turėtų kurti bent jau Karolis Jachimavičius. Arba Emilis Vėlyvis. Gal net Tomas Sinickis. Kitaip tariant, tam reikia produktyvaus įžūlumo, kurio, deja, dažnai neturi grafinės estetikos entuziastai. O kol kas vietinė situacija tokia: skaitytojas jau subrendo, o autoriai dar ne.

Anay Mann. „Ravi, Amaar and Imran, New Delhi“, 2004

Vakar buvau šiuolaikinio Indijos meno parodos „Pokyčių karta“ atidaryme ŠMC. Paroda kažkuo labai priminė ten jau rodytas šiuolaikinės Afrikos fotografios ir šiuolaikinio baltarusių meno parodas. Pirmiausia tuo, kad daugelis visose trijose parodose darbų atrodo kaip prastesnės „vakarietiško“ šiuolaikinio meno kopijos (ne turinio, bet formos prasme). Jaučiasi, kad menininkai apsilankė Vakarų Europos valstybėse arba JAV, pamatė, kaip turi atrodyti šiuolaikinis menas arba šiuolaikinė fotografija, ir sėkmingai pritaikė šiuos receptus savo šalių meno „virtuvėje“. Todėl, pavyzdžiui, šiuolaikinio Indijos meno darbuose (konkrečiai fotografijoje) matome skandinavišką arba prancūzišką estetiką, ir taip toliau. Formos labai matytos ir gerai pažįstamos, tik ne iki galo „konceptualizuotos“, greičiau bandymai padaryti „taip pat, kaip jie“. O kažko, kas būtų išaugę „iš apačios“, kažkokių visiškai savitų formų ir praktikų, beveik nėra. Matyt, menininkai šiuose pasaulo regionuose mąsto taip: jei nori daryt šiuolaikinį meną, turi daryti kaip vakariečiai. Todėl priėjau išvadą, kad šiuolaikinis menas šiuo metu atlieka eksportuojamos ideologijos vaidmenį. Panašiai kaip „eksportuojama demokratija“ politinėje plotmėje. Galbūt todėl į tokias „egzotiškas“ parodas ateina ženkliai mažiau žmonių, nei į vakariečių menininkų – maždaug, kam žiūrėti į prastesnę kopiją, jei galima pažiūrėti originalą? Ir nemanau, kad tai yra latentinio šovinizmo ar kolonializmo apraiška. Tiesiog taip yra.

Tiesa, dar pastebėjau, kad nepaprastai daug žmonių ateina į su sovietmečiu susijusių parodų atidarymus. Nors ir deklaruojamas noras kuo greičiau tą sovietmetį pamiršti, bet kažkokia keista nostalgija išlieka. Tikriausiai dar ne visos sąskaitos suvestos.

Štai kokia žinia:

„Pirmadienio vakarą Vilniaus galerijoje „Meno niša“ žinoma Lietuvos menininkė Nomeda Marčėnaitė pristatė savo knygą „Lėlė“, kurioje pasakojama liūdnos penkiametės mergaitės gyvenimo istorija. Nomeda prisipažino, kad knygos personažą kūrė remdamasi savo pačios gyvenimo patirtimi, todėl ji tokia panaši į pačią knygos autorę.“ (Visas naujienos tekstas)

Pastaruoju metu vis labiau pastebima tendencija, kad viešas gyvenimas sukasi aplink vaikus. Žiniasklaida mirga pranešimais apie tai, kaip įvairios įžymybės gimdo atžalas, galvoja jiems vardus, arba rašo knygas vaikams. Socialiniuose tinkluose jaunųjų mamų ir tėvelių publikuojamos mielos vaikų nuotraukos sulaukia susižavėjimo bangų. „Indie“ popmuzika taip pat vis labiau infantilėja (prisiminkit CocoRosie ir t.t.). Lakoniškai pakomentuosiu šią tendenciją trumpa citata iš puikios psichoanalizės teoretiko Mladeno Dolaro knygos A Voice and Nothing More. Čia jis kalba apie Kafkos apsakymą „Šuns ieškojimai“ (Forschungen eines Hundes).

But the young dog is at the very opposite end of this; he decides that “there are more important things than childhood”. This is one of Kafka’s great sentences, it should be taken as a motto, or indeed as a most serious political slogan. A political slogan in our time of a general infantilization of social life, starting with the infantilization of infants, a time which loves to take the despicable opposite line: that we are all children in our hearts, and that this is our most precious possession, something we should hold on to.

Robertas Narkus ir Milda Zabarauskaitė, iš ciklo „I Spent 7 Years in My Uncle's Home as a Servant“

Naują tinklaraštį dera pradėti savotišku manifestu. Todėl kaip pirmą savo įrašą čia publikuoju tekstą „Keista karta keistose vietose“, parašytą Talino fotografijos mėnesio metu pristatytos Vytauto Michelkevičiaus kuruotos parodos „Generation of the Place: Image, Memory and Fiction in the Baltics“ katalogui, kuris turėtų greitai pasirodyti. Šis tekstas yra dar vienas mano bandymas apibrėžti savąją kartą (anksčiau jau mėginome tai padaryti su Tomu Čiučeliu, tačiau pajutau, kad kažkas vis dar liko neišsakyta). Galerija su tekste minimais darbais – teksto apačioje.

Update: katalogo sudarytojo pageidavimu pilnas straipsnio tekstas bus paslėptas iki katalogo išleidimo.

Tikriausiai kiekviena fin de siècle karta yra pasmerkta būti keista ir itin problemiška. Prisiminkime kad ir „prarastąją kartą“ – XIX a. pabaigoje gimusius, Pirmojo pasaulinio karo metais subrendusius ir jam pasibaigus Vakarų civilizacija nusivylusius Amerikos ir Europos intelektualus (Ernestą Hemingway’ų, F. Scottą Fitzgeraldą, Erichą Maria Remarką ir kitus). Nežinau, ar galima mano kartą – gimusią tarp praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigos ir devintojo dešimtmečio vidurio, augusią paskutiniuoju sovietinės epochos dešimtmečiu, brendusią pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu ir naujojo tūkstantmečio pradžioje galutinai pasiruošusią „didžiajam gyvenimui“, o praėjus dar dešimčiai metų – turinčią jau gana solidų patirties bagažą – pavadinti prarastąja, bet mes irgi spėjome daug kuo nusivilti. Tačiau spėjome ir atrasti nemažai dalykų, kurie priklauso tik mums, nes mes geriausiai juos suprantame. Tad mes nuolat dreifuojame tarp nepasitenkinimo ir mėgavimosi, kaip ir tarp daugybės kitų dalykų – namų ir užsienio, sėslumo ir klajojimo, lokalumo ir globalumo, didmiesčio ir provincijos, idealizmo ir nihilizmo, dalyvavimo ir saviizoliacijos, filosofijos ir vakarėlių, šventės ir kasdienybės, rimtumo ir nerūpestingumo, asketizmo ir hedonizmo, pagarbos autoritetams ir nepasitikėjimo jais, sovietinės vaikystės ir vakarietiškos dabarties (ar ateities?). Mūsų gyvenimo patirtis, lūžiai, suformavę daugiau ar mažiau kolektyvinę mūsų tapatybę, išmokė mus, kad niekada negalima visiems laikams prisirišti prie vienos pozicijos, mąstysenos ar ideologijos, nes viskas keičiasi ir praeina, bet reikia kuo daugiau pasiimti iš to, kas yra dabar, ir kuo kruopščiau ištyrinėti savo gyvenamą vietą ir realybę. „Niekas nėra savaime suprantama ir nekintama“ – štai tikrasis mūsų kartos devizas. Apie šitą nevienareikšmišką santykį su realybe ar, tiksliau, padėtį realybėje ir norėčiau parašyti, kad mano keistos kartos portretas būtų bent kiek aiškesnis.

Kadangi fotografija lydi mus nuo pat kūdikystės (mūsų tėvai, kaip tada buvo įprasta, mėgėjiškais juostiniais fotoaparatais aistringai fiksavo pirmąsias mūsų gyvenimo dienas ir vaikystę, o paskui užsidarę tamsiose voniose spausdino greitai išblunkančias fotografijas), mes dažniausiai išreiškiame save per ją ir matome joje savo kartos atspindį. Tiesą sakant, atrodo, kad būtent tos vėlyvojo sovietmečio vaikystės nuotraukos, padarytos namie arba fotografijos ateljė, ir padėjo pamatus miglotam mūsų kartos bendrumo jausmui. Mes visi jose atrodome beveik vienodi – tos pačios situacijos ir kompozicijos, tie patys žaislai ir naujametinės šventės kostiumai vaikų darželyje, tokios pačios spalvos, pozos ir veido išraiškos. Tas pamatinis sovietinę realybę apibrėžiantis patirčių įvairovės deficitas tarsi nebyliai sako mums, kad visi mes kilę iš ten pat, iš tos pačios išblukusių spalvų erdvės, kurios be nuotraukų pagalbos beveik nebeatsimename. Tačiau laikai pasikeitė, senoji ideologija sugriuvo, nepriklausomybės epochos pradžios optimizmas (o drauge ir mūsų paaugliškas naivumas) išgaravo, naujojo „postideologinio“ pasaulio atsakymai į mūsų klausimus skamba neįtikinančiai, tad mes turime patys apmastyti savo situaciją – kurdami savo fotografiją, kuri turėtų būti visiškai kitokia nei ta, kurią kūrė „socialistiniame rojuje“ gyvenę mūsų tėvai ar kuria jaunesni už mus, augę jau visai kitoje aplinkoje. Tą ir daro projekto „Vietos karta“ menininkai.

(Bus daugiau)