Pagaliau debiutuoju kaup kuratorius: rugsėjo 25 d., ketvirtadienį, Kauno fotografijos galerijoje, atidaroma mano kuruota paroda pavadinimu Fotografijos grūdas / The Grain of Photography. Apžiūrėti parodą bus galima iki spalio 22 d. Štai trumpas parodos anonsas:


Tarp periodiškai skelbiamos fotografijos mirties ir jos esamosios perteklinės gyvybės, pasireiškiančios nepaliaujamu atvaizdų dauginimu, turi egzistuoti trečioji būsena. Minėto akligatvio akivaizdoje būtina paimti iš fotografijos tai, kas joje yra, buvo ar galėjo būti vertingiausia, ir mobilizuoti tai naujam gyvenimui kitose estetinėse platformose. Tai nei reanimacija, nei archeologiniai kasinėjimai, nei naujų formų paieška. Veikiau tai bandymas aptikti fotografijos grūdą ten, kur jis visuomet neakivaizdžiai egzistavo.

Menininkai:

Gytis Skudžinskas
Rūta Šatalovaitė
Vitalij Červiakov
Arnas Anskaitis
Julius Balčikonis
Tomas Čiučelis

Parodos bukletas PDF formatu

This slideshow requires JavaScript.

Per pastaruosius keletą mėnesių gimė keli nauji mano tekstai, tarp jų net dvi „premjeros“, publikuotos man naujose virtualiose vietose.

1) Vaiduokliškas kritinio turizmo žodynas (kol kas publikuojamas sutrumpintas; pilna versija bus publikuojama metų pabaigoje, kai pasirodys Nidos meno kolonijos ir Šveicarijos ECAV mokyklos bendro projekto On Hosting and Displacing knyga, į kurią bus įtrauktas ir šis tekstas) anglų kalba portale Echo Gone Wrong:

A spectral glossary of critical tourism by Jurij Dobriakov

 

2) Tekstas apie neįmanomą grįžimą į (įsivaizduojamą) vaikystės miestą mano mėgstamame Artnews.lt, parašytas pagal pranešimą, skaitytą šių metų gegužę Nidos meno kolonijoje vykusiame tarptautiniame Interformato simpoziume:

Zero miestas. Namai, į kuriuos gali sugrįžti tik sapnuodamas

 

3) Kritiniai pasvarstymai apie tai, kas šiandien yra (ne)priimtina fotografijoje portale Kamane.lt, kuriam nuo šiol taip pat karts nuo karto rašysiu:

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 


Kas lieka, kai viskas yra priimtina: šiuolaikiniai akli pionieriai

 

Taip pat greitai pasirodysiančiame naujame Nido meno kolonijos žurnalo numeryje bus publikuojamas mano tekstas Tapatybės kartografija: ką daryti, jei gimei vietoje, kuriai nepriklausai? lietuvių ir anglų kalbomis.

O paskutinį liepos savaitgalį Žeimių dvare vyksiančioje „Meno avilio“ kino stovykloje skaitysiu pranešima pavadinimu Paskambink man, paskambink: kitokio gyvenimo pažadas kitame laido gale. Štai jo anotacija:

Telefonas yra daugelio 7-9 dešimtmečių sovietinių filmų veikėjas. Herojų pokalbiai telefonu sukuria šiuose filmuose keistą alternatyvią erdvę – kartais romantišką ir intymią, kartais nostalgišką ir ilgesingą, kartais „nelegalią“ ir prieštaraujančią oficialiai tvarkai. Tačiau beveik visais atvejais telefono ryšys simbolizuoja kitokio – mažiau suvaržyto socialinių konvencijų, labiau pavykusio, tikresnio – gyvenimo galimybę. Šis pranešimas yra bandymas įžengti į tą erdvę ir klausytis įsivaizduojamo kitokio gyvenimo garsų telefono ragelyje kartu su filmų herojais.

Pilna kino stovyklos programa bus paskelbta artimu metu, sekite naujienas.

Dar šią vasarą nusimato kelionės į Berlyną, kuriame nebuvau lygiai 11 metų, bei į Londoną, kuriame paskutinį kartą buvau prieš 6 metus, kai stebėtojo vaidmenyje dalyvavau projekte Holiday In.

Susitiksime!

Kviečiu pažiūrėti mano paskaitos „Mapping the Self: Being Born In a Place One Does Not Belong In“, skaitytos Nidos meno kolonijoje reziduojantiems menininkams 2012 m. gruodį, vaizdo įrašą (anglų kalba). Paskaita buvo programos „ON HOSTING AND DISPLACING: Critical tourism, site-specificity and post-romantic condition“, kurią 2013 m. gegužę užbaigs to paties pavadinimo simpoziumas, dalis.

Here is the video recording of my talk titled Mapping the Self: Being Born In a Place One Does Not Belong In, given to the artists-in-residence at Nida Art Colony in December 2012 (in English). The talk was a part of the program ON HOSTING AND DISPLACING: Critical tourism, site-specificity and post-romantic condition, which will culminate in a symposium at the Colony in May 2013.

The summary of the talk:

“How does one build one’s connection with a place where one is merely a representative of the last wave of colonizers? How does one construct one’s self in relation to this place? What does it mean to be a colonizer, and can a colonizer ever become a local? What role do place names play in colonizing or “domesticating” the new territory, and how does naming and renaming transform the place? How can one displace oneself creatively and positively in a place that has a history of violent displacement, conquest and colonization? These and similar questions will frame the presentation that will hopefully turn into a productive discussion.”

Kitą savaitgalį (spalio 20-21 d.) Jonavoje vyks penkioliktas šiuolaikinio meno forumas „Homo Ludens“, kuriame ir aš skaitysiu paskaitą pavadinimu „Diena, ilga kaip gyvenimas: psichogeografinės klajonės ir miesto portretai „vienos dienos filmuose““ (šeštadienį, 14 val. Jonavos viešojoje bibliotekoje). Kalbėsiu apie tokius filmus, kaip „Человек идёт за солнцем“ („Žmogus eina paskui saulę“), „Я шагаю по Москве“ („Aš žingsniuoju per Maskvą“), „Облако-рай“ („Rojaus debesis“) Slacker, Waking Life, Before Sunrise, Before Sunset, ir t.t., bei jų simboliką. Atvažiuokit, bus smagu.

„Homo Ludens“ plakatas su programa:

Sukūriau tokią atvaizdų seriją, kurioje pamėginau susieti mano minčių vis neapleidžiančio Michelangelo Antonionio filmo „Padidinimas“ (Blow-up) idėjas ir 20 a. pradžioje spalvotos fotografijos pirmeivio Sergejaus Prokudino-Gorskio sukurtus atvaizdus. Jei skaitėte mano tekstą „Žaidžiant slėpynes su lavonu“, tikriausiai jau žinote, kodėl pastarieji man atrodo itin vaiduokliški. Taigi, kalbant apie patį kūrybinį procesą, Prokudino-Gorskio fotografijose bandžiau aptikti tą metaforišką negyvėlį, padidindamas keistas, paslaptingas fono detales. Seriją pavadinau De profundis (after Antonioni and Prokudin-Gorsky). Kas iš to išėjo, spręsti jums, bet norėčiau su tuo kažką padaryti.

———

In the light of a summer day, a dead world stares back at you from the depths of the image.

Vakar The Guardian publikavo puikų tekstą apie reiškinį, kurį ir pats esu aptaręs savo paskutiniame straipsnyje – Google Street View technologijos ir šiuolaikinės fotografijos sąsajas. Tekstas yra čia. Beje, jau kelis kartus Vilniuje man einant šaligatviu pro šalį pravažiavo Google Street View automobilis – įdomu, ar pateksiu į tą keistą panoraminį pasaulį.