Archyvas

Monthly Archives: lapkričio 2011

Štai kokia žinia:

„Pirmadienio vakarą Vilniaus galerijoje „Meno niša“ žinoma Lietuvos menininkė Nomeda Marčėnaitė pristatė savo knygą „Lėlė“, kurioje pasakojama liūdnos penkiametės mergaitės gyvenimo istorija. Nomeda prisipažino, kad knygos personažą kūrė remdamasi savo pačios gyvenimo patirtimi, todėl ji tokia panaši į pačią knygos autorę.“ (Visas naujienos tekstas)

Pastaruoju metu vis labiau pastebima tendencija, kad viešas gyvenimas sukasi aplink vaikus. Žiniasklaida mirga pranešimais apie tai, kaip įvairios įžymybės gimdo atžalas, galvoja jiems vardus, arba rašo knygas vaikams. Socialiniuose tinkluose jaunųjų mamų ir tėvelių publikuojamos mielos vaikų nuotraukos sulaukia susižavėjimo bangų. „Indie“ popmuzika taip pat vis labiau infantilėja (prisiminkit CocoRosie ir t.t.). Lakoniškai pakomentuosiu šią tendenciją trumpa citata iš puikios psichoanalizės teoretiko Mladeno Dolaro knygos A Voice and Nothing More. Čia jis kalba apie Kafkos apsakymą „Šuns ieškojimai“ (Forschungen eines Hundes).

But the young dog is at the very opposite end of this; he decides that “there are more important things than childhood”. This is one of Kafka’s great sentences, it should be taken as a motto, or indeed as a most serious political slogan. A political slogan in our time of a general infantilization of social life, starting with the infantilization of infants, a time which loves to take the despicable opposite line: that we are all children in our hearts, and that this is our most precious possession, something we should hold on to.

Reklama

Robertas Narkus ir Milda Zabarauskaitė, iš ciklo „I Spent 7 Years in My Uncle's Home as a Servant“

Naują tinklaraštį dera pradėti savotišku manifestu. Todėl kaip pirmą savo įrašą čia publikuoju tekstą „Keista karta keistose vietose“, parašytą Talino fotografijos mėnesio metu pristatytos Vytauto Michelkevičiaus kuruotos parodos „Vietos karta: atvaizdas, atmintis ir fikcija Baltijos šalyse“ knygai, kurią galima įsigyti daugumoje knygynų arba Artbooks.lt. Knygos fragmentus galima peržiūrėti čia. Šis tekstas yra dar vienas mano bandymas apibrėžti savąją kartą (anksčiau jau mėginome tai padaryti su Tomu Čiučeliu, tačiau pajutau, kad kažkas vis dar liko neišsakyta). Galerija su kai kuriais tekste minimais darbais – teksto apačioje.

Tikriausiai kiekviena fin de siècle karta yra pasmerkta būti keista ir itin problemiška. Prisiminkime kad ir „prarastąją kartą“ – XIX a. pabaigoje gimusius, Pirmojo pasaulinio karo metais subrendusius ir jam pasibaigus Vakarų civilizacija nusivylusius Amerikos ir Europos intelektualus (Ernestą Hemingway’ų, F. Scottą Fitzgeraldą, Erichą Maria Remarką ir kitus). Nežinau, ar galima mano kartą – gimusią tarp praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigos ir devintojo dešimtmečio vidurio, augusią paskutiniuoju sovietinės epochos dešimtmečiu, brendusią pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu ir naujojo tūkstantmečio pradžioje galutinai pasiruošusią „didžiajam gyvenimui“, o praėjus dar dešimčiai metų – turinčią jau gana solidų patirties bagažą – pavadinti prarastąja, bet mes irgi spėjome daug kuo nusivilti. Tačiau spėjome ir atrasti nemažai dalykų, kurie priklauso tik mums, nes mes geriausiai juos suprantame. Tad mes nuolat dreifuojame tarp nepasitenkinimo ir mėgavimosi, kaip ir tarp daugybės kitų dalykų – namų ir užsienio, sėslumo ir klajojimo, lokalumo ir globalumo, didmiesčio ir provincijos, idealizmo ir nihilizmo, dalyvavimo ir saviizoliacijos, filosofijos ir vakarėlių, šventės ir kasdienybės, rimtumo ir nerūpestingumo, asketizmo ir hedonizmo, pagarbos autoritetams ir nepasitikėjimo jais, sovietinės vaikystės ir vakarietiškos dabarties (ar ateities?). Mūsų gyvenimo patirtis, lūžiai, suformavę daugiau ar mažiau kolektyvinę mūsų tapatybę, išmokė mus, kad niekada negalima visiems laikams prisirišti prie vienos pozicijos, mąstysenos ar ideologijos, nes viskas keičiasi ir praeina, bet reikia kuo daugiau pasiimti iš to, kas yra dabar, ir kuo kruopščiau ištyrinėti savo gyvenamą vietą ir realybę. „Niekas nėra savaime suprantama ir nekintama“ – štai tikrasis mūsų kartos devizas. Apie šitą nevienareikšmišką santykį su realybe ar, tiksliau, padėtį realybėje ir norėčiau parašyti, kad mano keistos kartos portretas būtų bent kiek aiškesnis.

Read More