Keista karta keistose vietose

Robertas Narkus ir Milda Zabarauskaitė, iš ciklo „I Spent 7 Years in My Uncle's Home as a Servant“

Naują tinklaraštį dera pradėti savotišku manifestu. Todėl kaip pirmą savo įrašą čia publikuoju tekstą „Keista karta keistose vietose“, parašytą Talino fotografijos mėnesio metu pristatytos Vytauto Michelkevičiaus kuruotos parodos „Vietos karta: atvaizdas, atmintis ir fikcija Baltijos šalyse“ knygai, kurią galima įsigyti daugumoje knygynų arba Artbooks.lt. Knygos fragmentus galima peržiūrėti čia. Šis tekstas yra dar vienas mano bandymas apibrėžti savąją kartą (anksčiau jau mėginome tai padaryti su Tomu Čiučeliu, tačiau pajutau, kad kažkas vis dar liko neišsakyta). Galerija su kai kuriais tekste minimais darbais – teksto apačioje.

Tikriausiai kiekviena fin de siècle karta yra pasmerkta būti keista ir itin problemiška. Prisiminkime kad ir „prarastąją kartą“ – XIX a. pabaigoje gimusius, Pirmojo pasaulinio karo metais subrendusius ir jam pasibaigus Vakarų civilizacija nusivylusius Amerikos ir Europos intelektualus (Ernestą Hemingway’ų, F. Scottą Fitzgeraldą, Erichą Maria Remarką ir kitus). Nežinau, ar galima mano kartą – gimusią tarp praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigos ir devintojo dešimtmečio vidurio, augusią paskutiniuoju sovietinės epochos dešimtmečiu, brendusią pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu ir naujojo tūkstantmečio pradžioje galutinai pasiruošusią „didžiajam gyvenimui“, o praėjus dar dešimčiai metų – turinčią jau gana solidų patirties bagažą – pavadinti prarastąja, bet mes irgi spėjome daug kuo nusivilti. Tačiau spėjome ir atrasti nemažai dalykų, kurie priklauso tik mums, nes mes geriausiai juos suprantame. Tad mes nuolat dreifuojame tarp nepasitenkinimo ir mėgavimosi, kaip ir tarp daugybės kitų dalykų – namų ir užsienio, sėslumo ir klajojimo, lokalumo ir globalumo, didmiesčio ir provincijos, idealizmo ir nihilizmo, dalyvavimo ir saviizoliacijos, filosofijos ir vakarėlių, šventės ir kasdienybės, rimtumo ir nerūpestingumo, asketizmo ir hedonizmo, pagarbos autoritetams ir nepasitikėjimo jais, sovietinės vaikystės ir vakarietiškos dabarties (ar ateities?). Mūsų gyvenimo patirtis, lūžiai, suformavę daugiau ar mažiau kolektyvinę mūsų tapatybę, išmokė mus, kad niekada negalima visiems laikams prisirišti prie vienos pozicijos, mąstysenos ar ideologijos, nes viskas keičiasi ir praeina, bet reikia kuo daugiau pasiimti iš to, kas yra dabar, ir kuo kruopščiau ištyrinėti savo gyvenamą vietą ir realybę. „Niekas nėra savaime suprantama ir nekintama“ – štai tikrasis mūsų kartos devizas. Apie šitą nevienareikšmišką santykį su realybe ar, tiksliau, padėtį realybėje ir norėčiau parašyti, kad mano keistos kartos portretas būtų bent kiek aiškesnis.

Kadangi fotografija lydi mus nuo pat kūdikystės (mūsų tėvai, kaip tada buvo įprasta, mėgėjiškais juostiniais fotoaparatais aistringai fiksavo pirmąsias mūsų gyvenimo dienas ir vaikystę, o paskui užsidarę tamsiose voniose spausdino greitai išblunkančias fotografijas), mes dažniausiai išreiškiame save per ją ir matome joje savo kartos atspindį. Tiesą sakant, atrodo, kad būtent tos vėlyvojo sovietmečio vaikystės nuotraukos, padarytos namie arba fotografijos ateljė, ir padėjo pamatus miglotam mūsų kartos bendrumo jausmui. Mes visi jose atrodome beveik vienodi – tos pačios situacijos ir kompozicijos, tie patys žaislai ir naujametinės šventės kostiumai vaikų darželyje, tokios pačios spalvos, pozos ir veido išraiškos. Tas pamatinis sovietinę realybę apibrėžiantis patirčių įvairovės deficitas tarsi nebyliai sako mums, kad visi mes kilę iš ten pat, iš tos pačios išblukusių spalvų erdvės, kurios be nuotraukų pagalbos beveik nebeatsimename. Tačiau laikai pasikeitė, senoji ideologija sugriuvo, nepriklausomybės epochos pradžios optimizmas (o drauge ir mūsų paaugliškas naivumas) išgaravo, naujojo „postideologinio“ pasaulio atsakymai į mūsų klausimus skamba neįtikinančiai, tad mes turime patys apmastyti savo situaciją – kurdami savo fotografiją, kuri turėtų būti visiškai kitokia nei ta, kurią kūrė „socialistiniame rojuje“ gyvenę mūsų tėvai ar kuria jaunesni už mus, augę jau visai kitoje aplinkoje. Tą ir daro projekto „Vietos karta“ menininkai.

Fotografija kai kuriems jų visų pirma yra būdas įsitikinti, kad dar atsimena – atsimena tai, ko nebėra, kas liko tik atmintyje ir, iš dalies, materialiuose tos epochos artefaktuose (nuotraukose, pastatuose, interjeruose, sandėliuke ar spintoje sukrautuose daiktuose). Iš tiesų mes atsimename daug ką, ko neatsimena tie, kurie gimė pačioje devintojo dešimtmečio pabaigoje ar jau po Nepriklausomybės atkūrimo. Jiems tai yra nepatirta realybė, asmeniškai nieko nereiškiantys žodžiai, kuriuos dažnai kartoja politikai ar apžvalgininkai. Mums tai – viena iš mus sudarančių patirčių, kuri kartais neduoda ramybės ir kurios mes jau nebegalime pamiršti –pasiduoti kultūrinei amnezijai (tačiau tai anaiptol nėra nostalgijos atmaina). Keista: užtenka kelių metų skirtumo, kad su kitu žmogumi apie tam tikrus dalykus būtų nebeįmanoma rasti bendros kalbos. Tačiau tokia yra atminties realybė. Mes esame tai, ką atsimename. Ir nors dalinamės su po mūsų sekusia karta ta pačia fizine (ir daugeliu atveju kultūrine) erdve, yra sričių, kuriose liekame nebylūs ir, ko gero, niekada nesugebėsime jiems adekvačiai perteikti to, ką žinome apie pasaulį. Ar fotografija galėtų bent kažkiek padėti išreikšti šią savo atminties teritoriją ir jiems apie ją papasakoti (galų gale, juk jie pripratę prie vizualios informacijos vartojimo dar labiau nei mes)? Latvis Arnis Balčus savo cikle „Amnezija“ demonstruoja, kad fotografija čia irgi yra bejėgė – ji gali įtikinamai simuliuoti išorines vizualias formas, tačiau tam, kas neturi patirties, kurią galėtų atpažinti atvaizduose, šie tikriausiai atrodo kaip „Sovietinio periodo parkas“ ar keistenybių kabinetas. Į juos smagu žiūrėti, kaip smagu žiūrėti į tuos kurioziškus ar humoristinius atvaizdus, kurių pilnas šiandieninis internetas, bet jie nieko nesužadina nepriklausančiuose genčiai, kurią galima pavadinti „gimę TSRS“.

Dėl to, kad mūsų atmintis pati savaime yra „keista vieta“, mus nepaliaujamai traukia ir intriguoja įvairiausios keistos vietos ir situacijos, konspiracijos teorijos ir miesto legendos, „Tvin Pyksas“, „autsaiderių“ menas, atsiskyrėlių komunos, niekam nežinomi keistų filmų ir muzikos kūrėjai, miesto užkaboriai, laike užsikonservavę rajonai ir taip toliau. Galima būtų pasakyti, kad mums nuolat „vaidenasi“ – kaip, pavyzdžiui, Robertui Narkui ir Mildai Zabarauskaitei „vaidenasi“, kad kažkas bando su jais komunikuoti atspindžiais ir blyksniais languose. Tai mūsų kartai būdinga savybė – matyti daugiau, nei matosi iš pirmo žvilgsnio, visur įžvelgti potencialią keistą istoriją. Mes mėgstame vietas, kurios vyresniems ar jaunesniems už mus atrodo nepatrauklios, nereikalingos, atgyvenusios, nepaklūstančios šiuolaikinei ekonominei logikai, diktuojančiai, kad viskas turi tapti pelninga industrija ir būti funkcionaliai pritaikyta. Tai gali būti senų medinių namų rajonas, stebuklingu būdu išlikęs prie pat dangoraižių žvakėmis į sėkmės Olimpą besistiebiančio verslo konglomerato, apleistas smėlio karjeras su niekam nebereikalingais surūdijusiais agregatais, panašiais į priešistorines būtybes, arba tiesiog vieta „vidury nieko“, keista jau vien dėl to, kad neturi jokių savybių, kaip tas neišvaizdus kaimo ūkis Kasparo Podnieko „Neįprastoje vietoje“. Mes netikime, kai mums sako, kad koks nors (apleistas ar iš inercijos tebeveikiantis) objektas – pavyzdžiui, sovietinis brutalistinio stiliaus kino teatro pastatas Vilniuje, arba „Kreenholm“ tekstilės fabrikas Marge Monko fotografijose – yra nevertingas vien todėl, kad asocijuojasi su tam tikru laikotarpiu ar politiniu režimu. Net ir beveidžiai blokiniai miegamieji rajonai, kitas sovietmečio palikimas, stebina mus – kaip neįvykusi utopija ir tarp skirtingų realybių pakibusi vieta. Tikriausiai Rimo Sakalausko video darbas „Sinchronizacija“ išreiškia mūsų pasąmoninį tikėjimą, kad ten dar gali įvykti kažkas neįtikėtino.

Tačiau šios kartos fotografai nepamiršta ir pačios fotografijos polinkio „sukeistinti“ vietą. Ar kažkas mums atrodo keista dėl to, kad iš tikrųjų yra keista, ar tik todėl, kad aplanko mus atvaizdo (fantomo) pavidalu ir primena kitus atvaizdus, kurių kodą jau žinome ir į kuriuos jau išmokome reaguoti tam tikru būdu? Tai klausimas, kuris mus nuolat persekioja. Dar vienas pamatinis prieštaravimas: mes tikime fotografija ir absoliučiai nepasitikime ja. Mes neįsivaizduojame be jos savo gyvenimo, bet nekenčiame jos už tai, kad ji nebeleidžia mums nieko patirti tiesiogiai, apeinant atvaizdo ir fantazijos ekraną – tiek pačius save, tiek aplinkinį pasaulį. Štai, pavyzdžiui, nelaimingus atsitikimus, kurie nutinka kažkur visai šalia mūsų kiekvieną dieną, mes patiriame kaip nebylius, mįslingus, abstrakčius ir visiškai neiliustratyvius atvaizdus, publikuojamus šalia tokių pačių lakoniškų ir neinformatyvių tekstų dienraščių ir naujienų portalų „nusikaltimų ir nelaimių“ rubrikose – tai demonstruoja Ugniaus Gelgudos „Kriminaliniai peizažai“. Šie keisti peizažai vaizduoja neutralias vietas, kurios galėtų būti bet kur ir kuriose galėtų nutikti bet kas. Mirtis netenka tragiškumo – ji tampa tiesiog dar vienu keistu mistiniu įvykiu, paklūstančiu sapno logikai.

Jau minėjau, kad mums sunkiai sekasi perteikti savo keistą pasaulėžiūrą jaunesniems už save. O kaip gi mūsų tėvų karta? Juk jie patyrė daugumą tų pačių lūžių, kaip ir mes. Tačiau jų reakcija į juos buvo ir tebelieka visai kitokia. Jie taip pat prisimena sovietinę praeitį, bet jų prisiminimai turi stiprų nostalgijos ir nusivylimo dabartimi atspalvį – šis vidinis trūkis pokalbiuose su šios kartos žmonėmis anksčiau ar vėliau išplaukia į paviršių. Jei kas ir nusipelnė „prarastos kartos“ titulo, tai būtent jie – subrendę dar prieš socialistinės santvarkos griūtį. Dauguma jų įsitikinę, kad yra niekam nereikalingi ir todėl turi „suktis, kaip moka“. Mes taip pat nemanome, kad kas nors turi mums ką nors duoti vien už tai, kad egzistuojame, bet mūsų kabinimasis į gyvenimą nėra toks nihilistiškas, ciniškas ir atvirai oportunistiškas, kai pripažįstama, kad kompromisų ieškojimo procese kažkas negrįžtamai prarasta, bet „toks yra gyvenimas“ (šita logika paplitusi ir tarp vidurinio amžiaus kūrybininkų, savo laikais nepadariusių karjeros meno sferoje, tad dabar nuolat šmėžuojančių jos periferijoje). Kai kuriuos nelabai įdomius dalykus mes darome tiesiog tam, kad galėtume sau leisti daryti tai, kas mums iš tiesų malonu ir įdomu (pavyzdžiui, fotografuojame vestuves arba rašome reklaminius tekstus, kad galėtume kurti konceptualius fotografinius darbus arba rašyti romanus), tuo tarpu jų pasaulyje dažnas žmogus apskritai neįsivaizduoja, kad galima tokia prabanga. Ne mažesnė prabanga, jų akimis, yra švaistyti laiką galvojant apie visas tas mums ramybės neduodančias keistenybes, nes tai neturi jokios praktinės naudos.

Kalbant apie vietą, mums ji yra begalinių tyrinėjimų objektas, kurį būtina atrasti vis iš naujo ir vis kitur. Mūsų tėvų kartai ji atlieka „įžeminančią“ ir gynybinę funkciją. Vieta gali būti „sava“ ir „svetima“; lygiai taip pat ir žmogus konkrečioje vietoje gali būti „savas“ arba „svetimas“. Pastarųjų yra daugiau, nei pirmųjų. „Svetimas“ nuolat šmėsteli kažkur „savojo“ peizažo horizonte. Būtina telktis aplink „savą“ vietą, kad „svetimas“ jos nepasisavintų nei fiziškai, nei simboliškai. Tačiau mūsų karta ne tik atsimena selektyvųjį sovietinį internacionalizmą, bet ir spėjo tiesiogiai patirti šiuolaikinio globalizmo, arba tiksliau, glokalizmo, privalumus, keliaudama po vietas, kurias mūsų tėvai matė tik geografijos atlasuose ir televizoriaus ekrane, ir rasdama kažką sava kiekvienoje šių vietų ir jų gyventojuose. Todėl į vyresniųjų kalbas apie nesnaudžiantį priešą mūsų kieme, žiniasklaidoje, valstybėje arba už horizonto mes reaguojame panašiai, kaip Tadas Šarūnas savo cikle „Stormtrooper“.

O kai bandome atsiverti savo tėvams ir jų kartai, papasakoti jiems savo istorijas ir vizijas, pasijuntame nejaukiai – kaip Sigrid Viir nuotraukose, kuriose ji pozuoja nuoga su nuogais tėvais. Šis nuogumas neatneša atvirumo ir tarpusavio supratimo; priešingai, jis verčia atsiriboti psichologiškai, kad būtų išvengta nemalonios akistatos, kuri tik įtvirtins neįveikiamą skirtumą, užuot padėjusi vienam suprasti kitą. Ar ši metaforiška situacija nėra pažįstama praktiškai kiekvienam mūsų? Daug lengviau „apsinuoginti“ prieš savo bendraamžius, nei prieš tėvus. Daugeliui mūsų auklėjimas įdiegė suvokimą, kad atviras pokalbis su tėvais apie fiziologinius ir metafizinius dalykus yra išties nepatogi situacija. Priešingai, kalbėjimasis apie kasdienius gyvenimiškus dalykus, kurie „visiems vienodi“, atlieka „drabužių“ funkciją ir tildo nerimą. Kol palaikome dalykišką pokalbį, nesame nuogi vienas prieš kitą, ir atrodo, kad kalbame ta pačia kalba.

Tačiau visa tai nereiškia, kad mes patys – tos pačios kartos atstovai – visada ir visur esame vieningi ir randame bendrą kalbą. Atvirkščiai – tarp mūsų yra daugybė skirtumų, mus drasko galybė nesutarimų tarp įvairių grupių ir subkultūrų. Mūsų karta, pirmoji susidūrusi su realia pasirinkimo laisve, užsimojo išbandyti viską ir todėl jos pasirenkamų tapatybių ir išraiškos formų spektras yra milžiniškas. Daug reiškia ir vietos, kuriose mes augome ir gyvename dabar. Mes esame site-specific iki pat pašaknų. Mūsų nebeįmanoma apibrėžti šūkiu, panašiu į „Мой адрес – не дом и не улица, мой адрес – Советский Союз“ (rus. „Mano adresas – ne namas ir ne gatvė, mano adresas – Tarybų Sąjunga“). Kiekviename mieste ir miestelyje mus suformavęs lūžis įvyko šiek tiek kitaip. Nebegali būti ir unifikuoto, visiems bendro svarbių vietų ir įvykių žemėlapio –tik daugybė skirtingų, fragmentiškų asmeninių žemėlapių, kurie kartais – o tokia rizika irgi būdinga mūsų kartai – gali būti įskaitomi tik jų autoriams. Toks yra Kristos Mölder fotografinis žemėlapis – pakankamai abstraktus ir neinformatyvus pašaliniam „keliautojui“.

Bendrumas yra tai, kas mums be galo rūpi – mes eksperimentuojame su bendruomeninio veiksmo platformomis, kuriame ilgalaikes ir trumpalaikes realias ir virtualias bendruomenes, žavimės komunomis. Tačiau visada lieka kažkas, kas neleidžia mums iki galo susitapatinti vieniems su kitais. Mes teoriškai ilgimės buvimo išvien ir bijome tikro suartėjimo realybėje. Kiekvienas iš mūsų generuoja savo keistą vietą, savo asmeninę virtualybę, susidedančią iš prisimenamų praeities nuotrupų, individualių fantazijų ir dabarties patirčių, ir šios vietos dažnai nesutampa erdvėje. Būtent mūsų kartos atstovai dažniausiai abejoja paties kartos reiškinio egzistavimu. Tikriausiai todėl mes niekada netapsime iš tikrųjų politiška karta. Mes galime tik vykdyti individualius ad hoc mikropolitinius manevrus, kurie yra ne ilgalaikės strategijos, o „čia ir dabar“ reakcijos į realybę forma – ką ir daro „vietos kartai“ priklausantys menininkai.

Reklama
2 comments
  1. kotrynaula said:

    Pirmakart pagalvojau, kad tai gali buti ir kartos itaka besiidentifikuojant su tam tikrom grupemis. Daznai mastydavau, kad viso labo kulturiniai ir klasiniai (background) panasumai lemia savitarpio supratima. Idomu. Gal todel tiek nedaug yra tu, kuriuos is keliu zodziu supranti 🙂 Idomu butu palyginti musu karta su ta pacia karta kitoje kulturoje, bet sunkus butu uzdavinys.
    x

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: