Šiuolaikinis menas – eksportuojama ideologija

Anay Mann. „Ravi, Amaar and Imran, New Delhi“, 2004

Vakar buvau šiuolaikinio Indijos meno parodos „Pokyčių karta“ atidaryme ŠMC. Paroda kažkuo labai priminė ten jau rodytas šiuolaikinės Afrikos fotografios ir šiuolaikinio baltarusių meno parodas. Pirmiausia tuo, kad daugelis visose trijose parodose darbų atrodo kaip prastesnės „vakarietiško“ šiuolaikinio meno kopijos (ne turinio, bet formos prasme). Jaučiasi, kad menininkai apsilankė Vakarų Europos valstybėse arba JAV, pamatė, kaip turi atrodyti šiuolaikinis menas arba šiuolaikinė fotografija, ir sėkmingai pritaikė šiuos receptus savo šalių meno „virtuvėje“. Todėl, pavyzdžiui, šiuolaikinio Indijos meno darbuose (konkrečiai fotografijoje) matome skandinavišką arba prancūzišką estetiką, ir taip toliau. Formos labai matytos ir gerai pažįstamos, tik ne iki galo „konceptualizuotos“, greičiau bandymai padaryti „taip pat, kaip jie“. O kažko, kas būtų išaugę „iš apačios“, kažkokių visiškai savitų formų ir praktikų, beveik nėra. Matyt, menininkai šiuose pasaulo regionuose mąsto taip: jei nori daryt šiuolaikinį meną, turi daryti kaip vakariečiai. Todėl priėjau išvadą, kad šiuolaikinis menas šiuo metu atlieka eksportuojamos ideologijos vaidmenį. Panašiai kaip „eksportuojama demokratija“ politinėje plotmėje. Galbūt todėl į tokias „egzotiškas“ parodas ateina ženkliai mažiau žmonių, nei į vakariečių menininkų – maždaug, kam žiūrėti į prastesnę kopiją, jei galima pažiūrėti originalą? Ir nemanau, kad tai yra latentinio šovinizmo ar kolonializmo apraiška. Tiesiog taip yra.

Tiesa, dar pastebėjau, kad nepaprastai daug žmonių ateina į su sovietmečiu susijusių parodų atidarymus. Nors ir deklaruojamas noras kuo greičiau tą sovietmetį pamiršti, bet kažkokia keista nostalgija išlieka. Tikriausiai dar ne visos sąskaitos suvestos.

Reklama
1 comment
  1. si, said:

    man irgi pasirodė, kad lyg ir dabar daugiau albumų su sovietmečiu darytomis nuotraukomis pasirodo, ir šiaip esti kažkokia man sunkiai apibrėžiama tendenciją reflektuoti tą patirtį. bet man regis, ne dėl nesuvestų sąskaitų, bet dėl to, kad pirmuosius dešimtmečius lietuvai buvo svarbu demarkuoti identitetą per tai, kas ji nėra, t.y, ne sovietų sąjunga, ne rusija, ne dar kas kitas, ir visi tekstai, kurie aktyviai priminė apie sovietmetį nekritiškai buvo išstumti į paribį. bet bėgant laikui ir atsiradus tam tikrai kritinei distancijai, komunikacija su ankstesniais tekstais ir naujų tekstų, referuojančių į tą laikmetį, kūrimas, manau, pasidarė svarbus atrandant dalį paaiškinimų į tai, kodėl mes esam, kokie esam.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: