Komiksų epopėja tęsiasi

Šiandien Prancūzų kultūros centre VšĮ  „Kitokia grafika“ pristatė žymaus Marjane Satrapi grafinio romano „Persepolis“ vertimą, išleistą „Kitų knygų“. Džiugu, kad Lietuvoje pagaliau atsiranda būtent tokio formato komiksai lietuvių kalba (dėja, kol kas tik vertimai, bet jei „Kitokia grafika“ toliau eis būtent šia kryptimi, galbūt atsiras ir visiškai vietinių analogiškų produktų).

Pristatymą lydėjo diskusija tema „Ar komiksai taps kultūros dalimi Lietuvoje?“. Jos metu nuskambėjo jau pažįstama mintis (kuri beveik manifestiškai dubliuojama ir ant pačios knygos viršelio), kad Lietuvos kultūrinėje sąmonėje jau egzistuoja (ar galėtų egzistuoti) priešprieša tarp „vaikiškų“ komiksų (kaip nerimtos formos, su kuria žodį „komiksai“ sieja dauguma žmonių) ir „suaugusių“ komiksų (kaip rimtos formos, kuri yra žinoma ir prieinama gana siauram ratui). Manau, kad šiandien Lietuvos kontekste aktualesnė kita priešprieša – tarp „momentinių“ humoristinių komiksų (kurie dominuoja internete – tarp populiariausių galima paminėti užsienietiškus „virusinius“ „Rage Comics“ ar „Cyanide and Happiness“ bei lietuvišką Miglės Anušauskaitės „I Have No Teeth“) ir stambios apimties grafinių romanų ar novelių (kuriuos kol kas Lietuvoje skaito mažai, nekalbant apie rašymą – ypač postmodernistinius amerikiečių kūrinius). Jei pirmi yra labai lakoniški ir apžaidžia kokią nors absurdišką ar juokingą situaciją, antri kuria daugiasluoksnį pasakojimą, kuris sutalpina daug daugiau socialinės, kultūrinės ir politinės kritikos elementų. Abu formatai yra kultūriškai svarbūs ir reikalingi, tačiau antras Lietuvoje akivaizdžiai pralošia. Apie grafinius romanus yra kalbama, bet jie nėra kuriami. Galbūt lietuviai tiesiog neturi tiek kantrybės, kad sukurtų tokį pasakojimą? Ar galbūt neranda jam siužeto? Bet juk lietuviška fantasmagoriška realybė yra tiesiog tokių siužetų generatorius. Štai rusai sukūrė fantasmagorišką internetinį komiksą apie Putiną. Neabejoju, kad be jokio apčiuopiamo biudžeto. Jei kas nors panašaus atsiras ir pas mus, tada komiksai galbūt ir taps viešosios (o ne privačios, kaip yra dabar) kultūros dalimi.

Tuo pačiu prisiminiau savo senesnį tekstą apie komiksų kultūrą Lietuvoje, rašytą vienam periodiniam leidiniui. Perpublikuosiu čia – galbūt kas nors neskaitė. Per tą laiką, kuris praėjo po šio teksto parašymo, lietuviškoje kūryboje praktiškai niekas nepasikeitė, tačiau norisi tikėti, kad bent jau daugiau žmonių sužinojo apie socialiai kritišką komiksų srovę (kad ir dėka tos pačios „Kitokios grafikos“ Vilniuje atidarytos komiksų skaityklos). Tiesa, pasikeitė mano nuomonė dėl potencialių lietuviškų grafinių romanų autorių.

* * *

Skirta subrendusiam skaitytojui

Ar pastebėjot, kad daugelis žmonių beveik vienu metu staiga susidomėjo komiksais kaip meno forma ir kultūriniu reiškiniu? Kalbu ne apie japonų manga, o pirmiausia apie tai, ką anglakalbiai vadina graphic novel – grafinis romanas. Graphic novel, ypač Amerikoje, dažniausiai yra į vieną knygą kietu viršeliu surinkta viena užbaigta populiari komiksų serija, prieš tai leista atskirų kasmėnesinių „epizodų“ pavidalu (neretai kelis metus). Kažką panašaus – tradiciškai, su įspūdingu vėlavimu – jau bandoma daryti ir Lietuvoje. Bet apie tai vėliau.

Svarbiausias komiksų suaugusiems (turinio sudėtingumo, o ne x-rated klasifikacijos prasme) bruožas yra jų dviprasmiška pozicija kitų kultūros reiškinių atžvilgiu. Grafinis romanas yra kažkas tarp romano ir filmo. Nei tekstui, nei atvaizdui nėra suteikiama pirmenybė – vienodai svarbūs yra abu. Būtent todėl prie konkrečios komiksų serijos dirba mažiausiai du menininkai – teksto (scenarijaus) autorius ir piešėjas (dailininkas). Tarp šitų žmonių jau yra tikrų žvaigždžių – pavyzdžiui, Robertas Crumbas arba Danielas Clowesas. Geras grafinis romanas gali būti ne mažiau „gilus“, nei filosofijos knyga – tačiau tuo pat metu gali lengvai aprėpti daug platesnį kultūrinių ir socialinių reiškinių spektrą ir pateikti visą šį daugiasluoksnį turinį lengvai „suvirškinamu“ pavidalu. Iš tiesų, gerai sukurpto grafinio romano skaitymas labai primena įtraukiančio filmo žiūrėjimą – tik komikso atveju „žiūrovas“ pats diktuoja kadrų kaitos greitį.

Taip pat sunku nustatyti (amerikietiško) grafinio romano vietą „magnetiniame lauke“ tarp pop- ir kontrkultūros polių. Jo forma yra apgaulinga. Dažnas rašto kultūros fundamentalistas iki šiol mano, kad komiksų žanras yra tik pigi pramogų atmaina, skirta paaugliams ir infantiliems arba „tikros“ kultūros neragavusiems suaugusiems. Tačiau vėliau paaiškėja, jog toks skeptikas komiksus įsivaizduoja tik kaip kietas „kovines“ serijas apie superherojus, iksmenus ir kitus golemus. Tuo tarpu šiuolaikinės komiksų suaugusiems serijos gali būti galingu socialinės kritikos instrumentu – kaip, pavyzdžiui, jau minėto Danielo Cloweso kultinė tamsiai ironiška nykių priemiesčių gyvenimo kronika Ghost World arba Warreno Elliso distopinė fantazija Transmetropolitan. Komiksus galima suvokti ir kaip šiuolaikinio meno formą – jų logiką vienaip ar kitaip savo kūriniuose naudoja vis daugiau menininkų. Neatmetu galimybės, kad komiksai gali tapti palankia terpe netgi kultūros teorijos plėtojimui.

Stipriausias vardas kultūriškai ir antropologiškai vertingų grafinių romanų rinkoje yra „Vertigo“. Ne vienas iš po šiuo ženklu leidžiamų komiksų ir grafinių romanų tapo žanro klasika. Kiekvieno jų viršelį puošia priminimas „Skirta subrendusiam skaitytojui“. Nemažai „Vertigo“ komiksų yra fantastinės ar siaubo tematikos, tačiau absoliuti dauguma serijų šią formą naudoja tam, kad kalbėtų apie visiems mums, šiandien gyvenantiems, pažįstamą „amžiną dabartį“ su jos informacijos tvanu, distopiniais scenarijais, šešėlinėmis zonomis, makabriška kasdienybe ir politiniu absurdu. Pavyzdžiui, Transmetropolitan pasakoja apie didmiesčio realybe nusivylusio ir ciniško gonzo žurnalisto (kurio prototipas, be abejo, yra Hunteris S. Thompsonas) nuotykius zombifikuotame ateities Niujorke, kurį nesunku įsivaizduoti jau poryt. Labai ilgai leistoje serijoje Fables seniai pažįstami pasakų ir legendų personažai, tamsių jėgų išvyti iš savo „tėvonijos“, yra priversti gyventi izoliuotame Manheteno kvartale ir įkūnija ne mažiau atpažįstamus socialinius tipažus – valdininkus, žavingus prasilošusius aristokratus, smulkius nusikaltelius ir mafijos šulus. House of Mystery materializuoja mūsų vidines baimes keistuose svečių namuose tarp besiribojančių realybių, iš kurių neįmanoma ištrūkti, ir kur (amžini) lankytojai susimoka už gėrimus ir maistą pasakodami savo istorijas.

Kas mane labiausiai žavi „Vertigo“ išleistuose grafiniuose romanuose? Tai, kad jie yra radikaliai politiškai nekorektiški, kandūs, ironiški, ir tuo pačiu demonstruoja, kaip su pakankamai trumpų tekstų/dialogų ir detalių, turtingos paletės vaizdų pagalba galima gerai papasakoti istorija, kurioje turinio pagal krūvį bus ne mažiau, nei gana storame grynai tekstiniame romane. Į „Vertigo“ komiksus yra įdėta daug darbo, tačiau estetinė pusė juose nėra pervertinama; svarbiausia yra kažkas, kas slypi tarp teksto ir vaizdo – pati kinematografinė pasakojimo logika.

Ar turime analogų Lietuvoje? Deja, deja. „Bet juk teksto pradžioje užsiminei, kad atsiranda panašių iniciatyvų,“ – priminsite man jūs. Tikrai, yra žmonių, kurie užsimojo į „grafinės novelės“ (ne grafinio romano) žanrą. Šiemet buvo išleistas net pirmas „šiuolaikinių Lietuvos iliustratorių grafinių novelių leidinio“, kuris vadinasi „Medus“, numeris – matyt, bus ir daugiau. Atvirai sakant, netikėtai aptikęs internete „Medaus“ tinklaraštį, iš kurio galima parsisiųsti ir visą pirmąjį numerį skaitmeniniu formatu, apsidžiaugiau: gal pagaliau? Tačiau kai peržiūrėjau pirmo blyno turinį, supratau, kad greičiausiai autorius sužavėjo pati „grafinės novelės“ sąvoka, o kokia yra jos esmė, jie dar nelabai suprato.

Pasakysiu dar tiksliau: kaip ir dažnai nutinka Lietuvoje, daro ne tie, kurie turėtų. Grafines noveles turėtų kurti ne dizaineriai, ne reklamos iliustratoriai ir ne pradedantys rašytojai ar poetai. „Medaus“ kolektyvas yra, kaip sakoma, „faina kūrybinga chebra“. Tačiau šiame žaidime šito neužtenka, todėl jų kūriniams trūksta „smarvės“. Trūksta problemiškumo ir tikros istorijos, nesumeluoto obsceniškumo ir skausmingų/piktinančių/lauk iš šalies varančių nūdienos aktualijų atspindžių. Kai politinis gyvenimas virto „Muppet Show“, virš pusės šalies gyventojų galvų pakibo didelis PSD, o kita pusė skaito rožinį, kad išvarytų velnią iš tautą prispaudusių homoseksualų, nekaltų estetizuotų etiudų piešimas neatrodo geriausias būdas išnaudoti kūrybinius resursus.

Tiesą sakant, manau, kad komiksai „subrendusiam skaitytojui“ gali kritikuoti esamą situaciją daug efektyviau nei spauda ar šiuolaikinio meno projektai. Išvysti lietuvišką „Pietų parką“ (vietoj Algio Greitai „litofcų“) kol kas, matyt, neverta tikėtis, bet dėl gerų komiksų serijų ar grafinių romanų pasirodymo tikimybės esu nusiteikęs kur kas optimistiškiau. Lietuvoje tokius turėtų kurti bent jau Karolis Jachimavičius. Arba Emilis Vėlyvis. Gal net Tomas Sinickis. Kitaip tariant, tam reikia produktyvaus įžūlumo, kurio, deja, dažnai neturi grafinės estetikos entuziastai. O kol kas vietinė situacija tokia: skaitytojas jau subrendo, o autoriai dar ne.

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: