Archyvas

Pastebėjimai

Prisiminiau šį Kraftwerk takelį (išleistą 1999 m.) ir supratau, kad jis žymi beveik visą vėlyvųjų 90-ųjų ir pačios naujojo tūkstantmečio pradžios techno-optimistinę erą. Europoje (arba bent jau Vakarų Europoje) tai buvo laikotarpis, kai atrodė, jog mokslas, naujos technologijos ir dizainas plačiausia prasme kiekvieną dieną vis labiau priartina šviesų rytojų. Tai buvo šiuolaikinio ir medijų meno, šiuolaikinės futuristinės architektūros, kūrybinių industrijų ir poindustrinės ekonomikos, Europos sąjungos ir vakarietiškos liberaliosios ideologijos plėtros, „Meilės paradų“ Berlynė ir elektroninės muzikos, reklamos verslo bei viešųjų ryšių ir politinių technologijų suklestėjimo epocha. Epocha, kai viskas turėjo būti nauja ir atitikti naujausias technologijų raidos tendencijas. Šio „puikaus seno pasaulio“ šiandien jau praktiškai nebėra, nors daugelis jo elementų – ir žavėjimasis/tikėjimas technologijų galia, ir liberaliosios politikos dominavimas Europoje, ir kt. – išliko. Nebėra to optimizmo ir „istorijos pabaigos“, „amžinosios dabarties“ jausmo. Ta epocha – jau istorija. Vėl grįžta sunki ekonominė realybė, galią įgyja politinis radikalizmas, vis garsiau išsakomos abejonės dėl vieningos Europos ateities. O šiaip jau tos epochos baigties prognozes galima išskaityti jau to laiko literatūrinių pesimistų – pavyzdžiui, prancūzo Michelio Houellebecqo (romanas „Elementariosios dalelės“), – kūryboje. Neišvengiamą 90-ųjų pabaigos Vakarų pasaulio dekadansą vaizduoja – tiesa, labiau iš vidaus – ir Fredericas Beigbederis.

Kalbant metaforiškai, vietoj Kraftwerk „planet of visions“ šiandien turime Larso von Triero „planet Melancholia“.

Reklama

Šiandien Prancūzų kultūros centre VšĮ  „Kitokia grafika“ pristatė žymaus Marjane Satrapi grafinio romano „Persepolis“ vertimą, išleistą „Kitų knygų“. Džiugu, kad Lietuvoje pagaliau atsiranda būtent tokio formato komiksai lietuvių kalba (dėja, kol kas tik vertimai, bet jei „Kitokia grafika“ toliau eis būtent šia kryptimi, galbūt atsiras ir visiškai vietinių analogiškų produktų).

Pristatymą lydėjo diskusija tema „Ar komiksai taps kultūros dalimi Lietuvoje?“. Jos metu nuskambėjo jau pažįstama mintis (kuri beveik manifestiškai dubliuojama ir ant pačios knygos viršelio), kad Lietuvos kultūrinėje sąmonėje jau egzistuoja (ar galėtų egzistuoti) priešprieša tarp „vaikiškų“ komiksų (kaip nerimtos formos, su kuria žodį „komiksai“ sieja dauguma žmonių) ir „suaugusių“ komiksų (kaip rimtos formos, kuri yra žinoma ir prieinama gana siauram ratui). Manau, kad šiandien Lietuvos kontekste aktualesnė kita priešprieša – tarp „momentinių“ humoristinių komiksų (kurie dominuoja internete – tarp populiariausių galima paminėti užsienietiškus „virusinius“ „Rage Comics“ ar „Cyanide and Happiness“ bei lietuvišką Miglės Anušauskaitės „I Have No Teeth“) ir stambios apimties grafinių romanų ar novelių (kuriuos kol kas Lietuvoje skaito mažai, nekalbant apie rašymą – ypač postmodernistinius amerikiečių kūrinius). Jei pirmi yra labai lakoniški ir apžaidžia kokią nors absurdišką ar juokingą situaciją, antri kuria daugiasluoksnį pasakojimą, kuris sutalpina daug daugiau socialinės, kultūrinės ir politinės kritikos elementų. Abu formatai yra kultūriškai svarbūs ir reikalingi, tačiau antras Lietuvoje akivaizdžiai pralošia. Apie grafinius romanus yra kalbama, bet jie nėra kuriami. Galbūt lietuviai tiesiog neturi tiek kantrybės, kad sukurtų tokį pasakojimą? Ar galbūt neranda jam siužeto? Bet juk lietuviška fantasmagoriška realybė yra tiesiog tokių siužetų generatorius. Štai rusai sukūrė fantasmagorišką internetinį komiksą apie Putiną. Neabejoju, kad be jokio apčiuopiamo biudžeto. Jei kas nors panašaus atsiras ir pas mus, tada komiksai galbūt ir taps viešosios (o ne privačios, kaip yra dabar) kultūros dalimi.

Tuo pačiu prisiminiau savo senesnį tekstą apie komiksų kultūrą Lietuvoje, rašytą vienam periodiniam leidiniui. Perpublikuosiu čia – galbūt kas nors neskaitė. Per tą laiką, kuris praėjo po šio teksto parašymo, lietuviškoje kūryboje praktiškai niekas nepasikeitė, tačiau norisi tikėti, kad bent jau daugiau žmonių sužinojo apie socialiai kritišką komiksų srovę (kad ir dėka tos pačios „Kitokios grafikos“ Vilniuje atidarytos komiksų skaityklos). Tiesa, pasikeitė mano nuomonė dėl potencialių lietuviškų grafinių romanų autorių.

* * *

Read More

Anay Mann. „Ravi, Amaar and Imran, New Delhi“, 2004

Vakar buvau šiuolaikinio Indijos meno parodos „Pokyčių karta“ atidaryme ŠMC. Paroda kažkuo labai priminė ten jau rodytas šiuolaikinės Afrikos fotografios ir šiuolaikinio baltarusių meno parodas. Pirmiausia tuo, kad daugelis visose trijose parodose darbų atrodo kaip prastesnės „vakarietiško“ šiuolaikinio meno kopijos (ne turinio, bet formos prasme). Jaučiasi, kad menininkai apsilankė Vakarų Europos valstybėse arba JAV, pamatė, kaip turi atrodyti šiuolaikinis menas arba šiuolaikinė fotografija, ir sėkmingai pritaikė šiuos receptus savo šalių meno „virtuvėje“. Todėl, pavyzdžiui, šiuolaikinio Indijos meno darbuose (konkrečiai fotografijoje) matome skandinavišką arba prancūzišką estetiką, ir taip toliau. Formos labai matytos ir gerai pažįstamos, tik ne iki galo „konceptualizuotos“, greičiau bandymai padaryti „taip pat, kaip jie“. O kažko, kas būtų išaugę „iš apačios“, kažkokių visiškai savitų formų ir praktikų, beveik nėra. Matyt, menininkai šiuose pasaulo regionuose mąsto taip: jei nori daryt šiuolaikinį meną, turi daryti kaip vakariečiai. Todėl priėjau išvadą, kad šiuolaikinis menas šiuo metu atlieka eksportuojamos ideologijos vaidmenį. Panašiai kaip „eksportuojama demokratija“ politinėje plotmėje. Galbūt todėl į tokias „egzotiškas“ parodas ateina ženkliai mažiau žmonių, nei į vakariečių menininkų – maždaug, kam žiūrėti į prastesnę kopiją, jei galima pažiūrėti originalą? Ir nemanau, kad tai yra latentinio šovinizmo ar kolonializmo apraiška. Tiesiog taip yra.

Tiesa, dar pastebėjau, kad nepaprastai daug žmonių ateina į su sovietmečiu susijusių parodų atidarymus. Nors ir deklaruojamas noras kuo greičiau tą sovietmetį pamiršti, bet kažkokia keista nostalgija išlieka. Tikriausiai dar ne visos sąskaitos suvestos.

Štai kokia žinia:

„Pirmadienio vakarą Vilniaus galerijoje „Meno niša“ žinoma Lietuvos menininkė Nomeda Marčėnaitė pristatė savo knygą „Lėlė“, kurioje pasakojama liūdnos penkiametės mergaitės gyvenimo istorija. Nomeda prisipažino, kad knygos personažą kūrė remdamasi savo pačios gyvenimo patirtimi, todėl ji tokia panaši į pačią knygos autorę.“ (Visas naujienos tekstas)

Pastaruoju metu vis labiau pastebima tendencija, kad viešas gyvenimas sukasi aplink vaikus. Žiniasklaida mirga pranešimais apie tai, kaip įvairios įžymybės gimdo atžalas, galvoja jiems vardus, arba rašo knygas vaikams. Socialiniuose tinkluose jaunųjų mamų ir tėvelių publikuojamos mielos vaikų nuotraukos sulaukia susižavėjimo bangų. „Indie“ popmuzika taip pat vis labiau infantilėja (prisiminkit CocoRosie ir t.t.). Lakoniškai pakomentuosiu šią tendenciją trumpa citata iš puikios psichoanalizės teoretiko Mladeno Dolaro knygos A Voice and Nothing More. Čia jis kalba apie Kafkos apsakymą „Šuns ieškojimai“ (Forschungen eines Hundes).

But the young dog is at the very opposite end of this; he decides that “there are more important things than childhood”. This is one of Kafka’s great sentences, it should be taken as a motto, or indeed as a most serious political slogan. A political slogan in our time of a general infantilization of social life, starting with the infantilization of infants, a time which loves to take the despicable opposite line: that we are all children in our hearts, and that this is our most precious possession, something we should hold on to.