Archyvas

Publikuoti tekstai

Per pastaruosius keletą mėnesių gimė keli nauji mano tekstai, tarp jų net dvi „premjeros“, publikuotos man naujose virtualiose vietose.

1) Vaiduokliškas kritinio turizmo žodynas (kol kas publikuojamas sutrumpintas; pilna versija bus publikuojama metų pabaigoje, kai pasirodys Nidos meno kolonijos ir Šveicarijos ECAV mokyklos bendro projekto On Hosting and Displacing knyga, į kurią bus įtrauktas ir šis tekstas) anglų kalba portale Echo Gone Wrong:

A spectral glossary of critical tourism by Jurij Dobriakov

 

2) Tekstas apie neįmanomą grįžimą į (įsivaizduojamą) vaikystės miestą mano mėgstamame Artnews.lt, parašytas pagal pranešimą, skaitytą šių metų gegužę Nidos meno kolonijoje vykusiame tarptautiniame Interformato simpoziume:

Zero miestas. Namai, į kuriuos gali sugrįžti tik sapnuodamas

 

3) Kritiniai pasvarstymai apie tai, kas šiandien yra (ne)priimtina fotografijoje portale Kamane.lt, kuriam nuo šiol taip pat karts nuo karto rašysiu:

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 


Kas lieka, kai viskas yra priimtina: šiuolaikiniai akli pionieriai

 

Taip pat greitai pasirodysiančiame naujame Nido meno kolonijos žurnalo numeryje bus publikuojamas mano tekstas Tapatybės kartografija: ką daryti, jei gimei vietoje, kuriai nepriklausai? lietuvių ir anglų kalbomis.

O paskutinį liepos savaitgalį Žeimių dvare vyksiančioje „Meno avilio“ kino stovykloje skaitysiu pranešima pavadinimu Paskambink man, paskambink: kitokio gyvenimo pažadas kitame laido gale. Štai jo anotacija:

Telefonas yra daugelio 7-9 dešimtmečių sovietinių filmų veikėjas. Herojų pokalbiai telefonu sukuria šiuose filmuose keistą alternatyvią erdvę – kartais romantišką ir intymią, kartais nostalgišką ir ilgesingą, kartais „nelegalią“ ir prieštaraujančią oficialiai tvarkai. Tačiau beveik visais atvejais telefono ryšys simbolizuoja kitokio – mažiau suvaržyto socialinių konvencijų, labiau pavykusio, tikresnio – gyvenimo galimybę. Šis pranešimas yra bandymas įžengti į tą erdvę ir klausytis įsivaizduojamo kitokio gyvenimo garsų telefono ragelyje kartu su filmų herojais.

Pilna kino stovyklos programa bus paskelbta artimu metu, sekite naujienas.

Dar šią vasarą nusimato kelionės į Berlyną, kuriame nebuvau lygiai 11 metų, bei į Londoną, kuriame paskutinį kartą buvau prieš 6 metus, kai stebėtojo vaidmenyje dalyvavau projekte Holiday In.

Susitiksime!

Krista Mölder, from the series Landmarks

I wrote this text in Lithuanian and English for the book of the exhibition Generation of the Place: Image, Memory and Fiction in the Baltics, curated by my good friend Vytautas Michelkevičius, which was first presented in Tallin, Estonia, and has recently been put on display in Kaunas, Lithuania. You can buy the book via Artbooks.lt. Some of the works mentioned in the text are at the bottom of the post. Here is a preview of the book.

Perhaps each fin de siècle generation is doomed to be strange and particularly problematic. Think, for instance, of the “Lost Generation” of American and European intellectuals who had been born in the late 19th century, came of age during the years of WWI, and became disillusioned with Western civilisation as the war ended (Ernest Hemingway, F. Scott Fitzgerald, Erich Maria Remark, and others). I’m not sure if one can call my own generation – those born between the late 1970s and the middle of the 1980s, who were growing up in the last decade of the Soviet era, matured in the first decade of the Baltics’ newly restored independence, were finally ready for adult life in the beginning of the new millennium, and have accumulated quite a bit of experience ten years later – “lost”, yet we have our own things that we have grown disillusioned with over the years. But we have also discovered many things that belong solely to us, because we understand them like nobody else. Thus, we constantly drift between discontent and enjoyment, as well as between other things – home and emigration, sedentary and nomadic lifestyle, localism and globalism, metropolitan and provincial settings, idealism and nihilism, participation and seclusion, philosophy and parties, celebration and routine, significance and vanity, asceticism and hedonism, respect for cult figures and mistrust of the latter, Soviet childhood and Western present (or future?). The experience of our lives, all those turning points that have shaped our more or less collective identity, has taught us that one should never ever stick to one position, mentality or ideology for all times, because everything passes and changes, but one must take the most from what is presently at hand, and examine one’s location and surrounding reality in the most meticulous possible way. “Nothing is self-evident and everlasting” – here is the true motto of our generation. It is this ambiguous relationship with reality – or, rather, place in reality – that I want to write about in order to make the portrait of my generation at least somewhat clearer.

Read More

„Roxy Music“ singlo „Angel Eyes“ viršelio fragmentas

Surašiau savo fragmentiškas įžvalgas apie šiandieninę indie popmuziką ir jos efemeriškus nostalgiškus ryšius su 60-aisiais – 80-aisiais. Iš esmės šis reiškinys reikalautų visos mokslinės studijos, bet kol kas pakaks ir tiek.

„Šiandieninę popkultūrą apibrėžia trys dalykai: nostalgija, keistenybių kultas ir vaiduokliškumas. Tai labiausiai atsispindi popmuzikoje – tačiau ne tiek MTV dinozaurų šlageriuose, kiek toje nepriklausomoje kūryboje, kuri sėkmingai balansuoja ant pop ir indie ribos. Beveik viskas, ko šiandien daugiausiai klausosi „intelektualus jaunimas“, skamba taip, lyg būtų sukurta bent prieš kelis dešimtmečius ir atsitiktinai aptikta kokioje nors muzikinių ar kitokių keistenybių krautuvėje. Tačiau šis pirmas įspūdis, aišku, apgaulingas. Jei bandytume rasti tikslų šiandieninio nostalgiško skambesio atitikmenį praeityje – pavyzdžiui, devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kuriame gimė dauguma tų, kurie klausosi šios muzikos, – neišvengiamai susidurtume su problema: to laikmečio muzika neskamba visiškai taip pat, kaip tie šiuolaikiniai garsai, apie kuriuos kalbu. Bet kai ir vėl bandome klausytis pastarųjų, neapleidžia jausmas, kad kažkas iš tų laikų juose vis dėlto yra. Tai ne kopija ir ne citata (praeities garsų citavimas arba semplavimas buvo 90-ųjų ir naujojo tūkstantmečio pradžios šokių muzikos mėgstamiausias metodas); greičiau tai yra pėdsakas, miglotas prisiminimas, vaiduoklis.“

Visą tekstą skaitykite čia. Ten pat rasite ir daug audio/video pavyzdžių.

Šiandien Prancūzų kultūros centre VšĮ  „Kitokia grafika“ pristatė žymaus Marjane Satrapi grafinio romano „Persepolis“ vertimą, išleistą „Kitų knygų“. Džiugu, kad Lietuvoje pagaliau atsiranda būtent tokio formato komiksai lietuvių kalba (dėja, kol kas tik vertimai, bet jei „Kitokia grafika“ toliau eis būtent šia kryptimi, galbūt atsiras ir visiškai vietinių analogiškų produktų).

Pristatymą lydėjo diskusija tema „Ar komiksai taps kultūros dalimi Lietuvoje?“. Jos metu nuskambėjo jau pažįstama mintis (kuri beveik manifestiškai dubliuojama ir ant pačios knygos viršelio), kad Lietuvos kultūrinėje sąmonėje jau egzistuoja (ar galėtų egzistuoti) priešprieša tarp „vaikiškų“ komiksų (kaip nerimtos formos, su kuria žodį „komiksai“ sieja dauguma žmonių) ir „suaugusių“ komiksų (kaip rimtos formos, kuri yra žinoma ir prieinama gana siauram ratui). Manau, kad šiandien Lietuvos kontekste aktualesnė kita priešprieša – tarp „momentinių“ humoristinių komiksų (kurie dominuoja internete – tarp populiariausių galima paminėti užsienietiškus „virusinius“ „Rage Comics“ ar „Cyanide and Happiness“ bei lietuvišką Miglės Anušauskaitės „I Have No Teeth“) ir stambios apimties grafinių romanų ar novelių (kuriuos kol kas Lietuvoje skaito mažai, nekalbant apie rašymą – ypač postmodernistinius amerikiečių kūrinius). Jei pirmi yra labai lakoniški ir apžaidžia kokią nors absurdišką ar juokingą situaciją, antri kuria daugiasluoksnį pasakojimą, kuris sutalpina daug daugiau socialinės, kultūrinės ir politinės kritikos elementų. Abu formatai yra kultūriškai svarbūs ir reikalingi, tačiau antras Lietuvoje akivaizdžiai pralošia. Apie grafinius romanus yra kalbama, bet jie nėra kuriami. Galbūt lietuviai tiesiog neturi tiek kantrybės, kad sukurtų tokį pasakojimą? Ar galbūt neranda jam siužeto? Bet juk lietuviška fantasmagoriška realybė yra tiesiog tokių siužetų generatorius. Štai rusai sukūrė fantasmagorišką internetinį komiksą apie Putiną. Neabejoju, kad be jokio apčiuopiamo biudžeto. Jei kas nors panašaus atsiras ir pas mus, tada komiksai galbūt ir taps viešosios (o ne privačios, kaip yra dabar) kultūros dalimi.

Tuo pačiu prisiminiau savo senesnį tekstą apie komiksų kultūrą Lietuvoje, rašytą vienam periodiniam leidiniui. Perpublikuosiu čia – galbūt kas nors neskaitė. Per tą laiką, kuris praėjo po šio teksto parašymo, lietuviškoje kūryboje praktiškai niekas nepasikeitė, tačiau norisi tikėti, kad bent jau daugiau žmonių sužinojo apie socialiai kritišką komiksų srovę (kad ir dėka tos pačios „Kitokios grafikos“ Vilniuje atidarytos komiksų skaityklos). Tiesa, pasikeitė mano nuomonė dėl potencialių lietuviškų grafinių romanų autorių.

* * *

Read More