„Google Street View“ atvaizdas iš Jono Rafmano projekto „9 Eyes of Google Street View“, 2010

Paskutinio pusmečio mintis apie fotografiją apibendrinau naujame tekste, parašytame mano mėgstamam Artnews.lt.

Įdomaus skaitymo, jei turėsite kokių komentarų ar pastebėjimų, pasidalinkite su manimi.

Reklama

Prisiminiau šį Kraftwerk takelį (išleistą 1999 m.) ir supratau, kad jis žymi beveik visą vėlyvųjų 90-ųjų ir pačios naujojo tūkstantmečio pradžios techno-optimistinę erą. Europoje (arba bent jau Vakarų Europoje) tai buvo laikotarpis, kai atrodė, jog mokslas, naujos technologijos ir dizainas plačiausia prasme kiekvieną dieną vis labiau priartina šviesų rytojų. Tai buvo šiuolaikinio ir medijų meno, šiuolaikinės futuristinės architektūros, kūrybinių industrijų ir poindustrinės ekonomikos, Europos sąjungos ir vakarietiškos liberaliosios ideologijos plėtros, „Meilės paradų“ Berlynė ir elektroninės muzikos, reklamos verslo bei viešųjų ryšių ir politinių technologijų suklestėjimo epocha. Epocha, kai viskas turėjo būti nauja ir atitikti naujausias technologijų raidos tendencijas. Šio „puikaus seno pasaulio“ šiandien jau praktiškai nebėra, nors daugelis jo elementų – ir žavėjimasis/tikėjimas technologijų galia, ir liberaliosios politikos dominavimas Europoje, ir kt. – išliko. Nebėra to optimizmo ir „istorijos pabaigos“, „amžinosios dabarties“ jausmo. Ta epocha – jau istorija. Vėl grįžta sunki ekonominė realybė, galią įgyja politinis radikalizmas, vis garsiau išsakomos abejonės dėl vieningos Europos ateities. O šiaip jau tos epochos baigties prognozes galima išskaityti jau to laiko literatūrinių pesimistų – pavyzdžiui, prancūzo Michelio Houellebecqo (romanas „Elementariosios dalelės“), – kūryboje. Neišvengiamą 90-ųjų pabaigos Vakarų pasaulio dekadansą vaizduoja – tiesa, labiau iš vidaus – ir Fredericas Beigbederis.

Kalbant metaforiškai, vietoj Kraftwerk „planet of visions“ šiandien turime Larso von Triero „planet Melancholia“.

Krista Mölder, from the series Landmarks

I wrote this text in Lithuanian and English for the book of the exhibition Generation of the Place: Image, Memory and Fiction in the Baltics, curated by my good friend Vytautas Michelkevičius, which was first presented in Tallin, Estonia, and has recently been put on display in Kaunas, Lithuania. You can buy the book via Artbooks.lt. Some of the works mentioned in the text are at the bottom of the post. Here is a preview of the book.

Perhaps each fin de siècle generation is doomed to be strange and particularly problematic. Think, for instance, of the “Lost Generation” of American and European intellectuals who had been born in the late 19th century, came of age during the years of WWI, and became disillusioned with Western civilisation as the war ended (Ernest Hemingway, F. Scott Fitzgerald, Erich Maria Remark, and others). I’m not sure if one can call my own generation – those born between the late 1970s and the middle of the 1980s, who were growing up in the last decade of the Soviet era, matured in the first decade of the Baltics’ newly restored independence, were finally ready for adult life in the beginning of the new millennium, and have accumulated quite a bit of experience ten years later – “lost”, yet we have our own things that we have grown disillusioned with over the years. But we have also discovered many things that belong solely to us, because we understand them like nobody else. Thus, we constantly drift between discontent and enjoyment, as well as between other things – home and emigration, sedentary and nomadic lifestyle, localism and globalism, metropolitan and provincial settings, idealism and nihilism, participation and seclusion, philosophy and parties, celebration and routine, significance and vanity, asceticism and hedonism, respect for cult figures and mistrust of the latter, Soviet childhood and Western present (or future?). The experience of our lives, all those turning points that have shaped our more or less collective identity, has taught us that one should never ever stick to one position, mentality or ideology for all times, because everything passes and changes, but one must take the most from what is presently at hand, and examine one’s location and surrounding reality in the most meticulous possible way. “Nothing is self-evident and everlasting” – here is the true motto of our generation. It is this ambiguous relationship with reality – or, rather, place in reality – that I want to write about in order to make the portrait of my generation at least somewhat clearer.

Read More

Kviečiu visus savo virtualius skaitytojus šį ketvirtadienį, vasario 23 d., apsilankyti VDA architektūros studentų susivienijimo „Archplatforma“ organizuojamoje dokumentinio filmo „The End of Suburbia: Oil Depletion and The Collapse of The American Dream“ peržiūroje ir pabendrauti gyvai, nes manęs paprašė pristatyti ir pakomentuoti šį filmą (man pačiam labai patinkantį) bei pamoderuoti diskusiją po peržiūros. Ačiū architektams, kad pakvietė atidaryti savo kino vakarų ciklą. Įvairių su architektūra vienaip ar kitaip susijusių filmų peržiūros vyks kiekvieną ketvirtadienį, turėtų būti įdomu pakankamai plačiam ratui žmonių.

Visa informacija apie šio ketvirtadienio renginį čia.

Iki greito!

„Roxy Music“ singlo „Angel Eyes“ viršelio fragmentas

Surašiau savo fragmentiškas įžvalgas apie šiandieninę indie popmuziką ir jos efemeriškus nostalgiškus ryšius su 60-aisiais – 80-aisiais. Iš esmės šis reiškinys reikalautų visos mokslinės studijos, bet kol kas pakaks ir tiek.

„Šiandieninę popkultūrą apibrėžia trys dalykai: nostalgija, keistenybių kultas ir vaiduokliškumas. Tai labiausiai atsispindi popmuzikoje – tačiau ne tiek MTV dinozaurų šlageriuose, kiek toje nepriklausomoje kūryboje, kuri sėkmingai balansuoja ant pop ir indie ribos. Beveik viskas, ko šiandien daugiausiai klausosi „intelektualus jaunimas“, skamba taip, lyg būtų sukurta bent prieš kelis dešimtmečius ir atsitiktinai aptikta kokioje nors muzikinių ar kitokių keistenybių krautuvėje. Tačiau šis pirmas įspūdis, aišku, apgaulingas. Jei bandytume rasti tikslų šiandieninio nostalgiško skambesio atitikmenį praeityje – pavyzdžiui, devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kuriame gimė dauguma tų, kurie klausosi šios muzikos, – neišvengiamai susidurtume su problema: to laikmečio muzika neskamba visiškai taip pat, kaip tie šiuolaikiniai garsai, apie kuriuos kalbu. Bet kai ir vėl bandome klausytis pastarųjų, neapleidžia jausmas, kad kažkas iš tų laikų juose vis dėlto yra. Tai ne kopija ir ne citata (praeities garsų citavimas arba semplavimas buvo 90-ųjų ir naujojo tūkstantmečio pradžios šokių muzikos mėgstamiausias metodas); greičiau tai yra pėdsakas, miglotas prisiminimas, vaiduoklis.“

Visą tekstą skaitykite čia. Ten pat rasite ir daug audio/video pavyzdžių.